Jericho rožė į tikrąją rožę mažai kuo panaši. Sudžiūvusi gėlė primena pilkšvą, iš šakelių susiraizgiusį kamuoliuką, o vandenyje pražydinta rožė primena pušies šakeles. Šis nepaprastas augalas žydi ant Negyvosios jūros kranto.

 

Jericho rožė amžina. Ji niekada nemiršta, todėl dažnai perduodama iš kartos į kartą. Metų metus jericho rožę galima laikyti sudžiūvusią, paskui ją įmesti į šaltą ar net verdantį vandenį. Vandenyje, po maždaug poros valandų jericho rožė išsiskleis, sužaliuos ir pakvips. Po setynių dienų jericho rožę vėl reikia sudžiovinti (pavyzdžiui, ant radiatoriaus).

 

Krikščionys jericho rožę vadina prisikėlimo augalu. Biblijoje pasakojama, kad bėgdama iš Nazareto į Egiptą, mergelė Marija palaimino dykumų rožę, nemirtingumo simbolį. Jericho rožė sužydėjo dieną, kai gimė Jėzus, sudžiūvo per jo nukryžiavimą ir vėl sužydėjo per šv. Velykas.

 

Liaudyje dykumų rožėmis būdavo gydomas moterų nevaisingumas, astma, kitos kvėpavimo takų ir virškinimo sistemos ligos, hemorojus, inkstų akmenys. Teigiama, kad dykumų rožė valo skrandį ir apsaugo nuo persileidimo. Jericho rožė buvo naudojama kaip vaistas, slopinantis gimdyvių skausmus. Egipto kaimuose moterys gimdymo pradžioje pamerkdavo jericho rožę į vandenį, tikėdamos, kad, kai gims kūdikis, gėlė bus išsiskleidusi.

 

Jericho rožė natūralioje aplinkoje taip pat auga centrinėje Amerikoje. Meksikiečiai jericho rožę vartoja kaip natūralų diuretiką. Ji naudojama mistiškuose vudu ir Kubos ritualuose, siekiant pritraukti meilę, laimę ir pinigus. Taip pat ji sugeria neigiamą energiją.