Visi žino D. Defo istoriją apie Robinzoną Kruzą ir jo nuotykius negyvenamoje saloje. Tačiau, pasirodo, kad panašiai susiklostė ir vienos moters, gyvenusios XVI amžiuje, likimas. Tik apie ją nebuvo kuriamos legendos. Stengtasi jos vardą ištrinti iš pasaulio istorijos. Palyginti neseniai atrasti istoriniai šaltiniai pamažu atgaivina ne vieną, seniai užmirštą legendą.

 

robinzonkruze

Marguerite de la Rocque buvo prancūzų didikė, kuri, kaip pasakojama legendoje, keletą metų išgyveno viena apleistoje demonų saloje. Jauną moterį negyvenamoje saloje išlaipino pusbrolis Jeanas – Francois de Robervalis. Kai kas sako, kad taip pusbrolis pasielgė iš įniršio, neapsikentęs Marguerite skandalingo elgesio. Kiti mano, kad jis taip pasielgė iš gobšumo, tikėdamasis gauti visą šeimos palikimą. Nesvarbu, kokia buvo tikroji moters palikimo priežastis, bet laikas negyvenamoje saloje turėjo slinkti labai lėtai ir sekinti trapią būtybę. Jai teko būti kelių žmonių mirties liudininke, iš jų – ir neseniai gimusio savo vaiko. Laimingo atsitiktinumo dėka, Margueerite sugebėjo pabėgti iš prakeiktos salos ir papasakoti apie tai, kas ten vyko.

 

Marguerite de la Rocque gimė kažkur apie 1515 metus Prancūzijoje. Sulaukusi 20 metų ji paveldėjo didžiulius turtus ir galėjo mėgautis prabanga. Jai priklausė dideli žemės plotai istoriniame ir kultūriniame Prancūzijos regione, taip nemažai žemės, kurių nuosavybe dalinosi su pusbroliu Jeanu – Francois de Robervaliu. Turtinga moteris galėjo gyventi laisvai ir be rūpesčių.

 

J. de Robervalis, vietinių gyventojų nuomone, buvo garbėtroška. Jis siekdavo susipažinti su visais, kurie galėjo būti naudingi. Viena iš įtakingiausių pažinčių buvo su Prancūzijos karaliumi Pranciškumi I-uoju. Jie kartu vykdavo medžioti ir vilioti merginų. Pasinaudodamas artimais santykiais, J. de Robervalis įtikino karalių jį paskirti generolu leitenantu Naujojoje Prancūzijoje (dabartinėje Kanadoje).

 

1542 m. J. de Robervalis išvyko į Naująją Prancūziją viename iš trijų laivų. Laivuose buvo gabenami šimtai kolonistų, gyvulių ir reikalingos naujakuriams įrangos. Laivu „Valentinas“, su  J. de Robervaliu nusprendė vykti ir Marguerite de la Rocque, nors nėra aišku, dėl ko tokiai turtingai ir kilmingai damai prireikė vykti į kitoje pusėje esančią kolonistų žemę. Tačiau, kai laivas išplaukė į atvirą vandenyną, J. de Robervalis pusseserę ir dar du žmones išlaipino demonų saloje, prie Niufaundlando salų, ir paliko žūti.

 

Demonų sala jūrininkų žemėlapiuose pradėta žymėti nuo XVI amžiaus, bet dingo XVII amžiaus viduryje. Legendose pasakojama, kad sala buvo apgyvendinta demonų ir laukinių gyvūnų, kurie puldavo kiekvieną praplaukiantį laivą ir tą, kuris išdrįsdavo įkelti koją į jų teritoriją.

 

Nuomonių, kodėl J. de Robervalis taip žiauriai pasielgė su savo pussesere yra įvairių ir labai prieštaringų. Vienose įvykio aiškinimo versijose teigiama, kad J. de Robervaliui nepatiko, kai Marguerite elgėsi laive. Teigiama, kad 27-erių metų Marguerite tapo nėščia netrukus po to, kai laive užmezgė romaną su jaunu įgulos nariu. J. de Robervalis negalėjo taikstytis su tokiu skandalingu elgesiu, kuris turėjo užtraukti šeimai nešlovę. Tačiau kitose versijose pasakojama, kad J. de Robervalis taip pasielgė ne dėl pykčio, bet dėl gobšumo, nes tikėjosi, kad jai žuvus, jis paveldės visą jos turtą. Kaip generolas leitenantas, vyras įgijo daug teisių, kuriomis pasinaudodamas galėjo įsakyti laivą plaukti link demonų salos ir joje išlaipinti moterį ir dar kelis žmones (tariamą meilužį ir tarnaitę). Iš pradžių J. de Robervalis saloje norėjo palikti Marguerite tik su savo tarnaite, bet jos meilužis pats pasisiūlė vykti kartu su ja.

 

Trejetui laive davė šiek tiek įrankių, kurie galėjo praversti saloje: šautuvą, parako, peilių rinkinį ir bibliją. Saloje jie aptiko urvą, kuriame įsirengė laikiną prieglobstį. Tačiau mylimasis ir tarnaitė saloje išgyveno tik porą dienų, todėl Marguerite turėjo gimdyti negyvenamoje saloje visiškai viena. Kūdikis mirė beveik iš karto po gimdymo. Marguerite liko vienui viena šiurpioje saloje, kurioje turėjo kovoti už savo būtį, naudodamasi kukliu turtu, kurį jai davė laive. Sunku ir įsivaizduoti, ką teko patirti kilmingai moteriai, kuriai gimtojoje Prancūzijoje viskas buvo padėta ant sidabrinės lėkštutės. Čia jai teko išmokti pačiai susirasti geriamo vandens, gauti maisto, susiręsti saugią pastogę nakčiai. Kartą, norėdama apsiginti, moteris buvo priversta šauti į lokį. Ji nudyrė tam lokiui kailį ir naudojo jį, kad sušiltų. Moteris niekada neprarado noro gyventi ir vilties, kad kada nors pavyks iš salos ištrūkti. Po dvejų metų ją iš tiesų aptiko ir išgelbėjo vietiniai žvejai.

 

Apie tolimesnį Marguerite gyvenimą žinoma labai nedaug. Ji grįžo į gimtąją Prancūziją, vėl apsigyveno dvare ir įsteigė privačią mergaičių mokyklą. Tuo tarpu J. de Robervalis Prancūzijoje gyveno iki 60 metų, kol galiausiai jį užmušė įsiutusi minia.