Ivanas IV arba Ivanas Rūstusis (1530 – 1584) buvo Maskvos didysis kunigaikštis ir pirmasis Rusijos caras. Legendinė asmenybė buvo žiaurus tironas, kurio rūstybės buvo sunku išvengti. Kalbama, kad jis gėrė perdaug, juokėsi per garsiai, mylėjo ir nekentė perdaug nuožmiai.

 

Didžiuoju Maskvos kunigaikščiu tapo sulaukęs 3 metų, kai jo tėvas mirė. Vis dėlto politinių intrigų šalyje didžiąją dalį vaikystės praleido belangėje, kol jo motina tvarkė valstybės reikalus. Tik po to, kai jo motina mirė (spėjama, kad nunuodyta) ir įgijo reikiamą išsilavinimą, perėmė imperijos valdymo vairą.

 

Vaikystėje Ivanas jautėsi labai vienišas. Didžiąją dienos dalį jis skaitydavo arba kankindavo smulkius gyvūnėlius. Sklando gandai, kad jis dažnai maukdavo alų, grodavo trombonu, žudydavo ir prievartaudavo žmones, mėtydavo gyvūnus pro Kremliaus rūmų langą.

 

Pirmąjį priešą pasiuntė myriop, būdamas tik 13 metų. Nužudymas buvo labai reikšmingas, nes užbaigė ilgai trukusias Rusijos politines kovas.

 

Ivanas Rūstusis buvo uolus krikščionis. Jis pradėjo vykdyti reformas, siekdamas kuo labiau skleisti krikščionybės idėjas visoje Rusijoje. Dievą garbindavo, išpažindavo nuodėmes ir keliais eidavo aplink bažnyčią su tokia pačia aistra, kaip ir skriausdamas gyvūnus.

 

Kad ir koks žiaurus bei greičiausiai psichiškai nesveikas Ivanas Rūstusis buvo, jis buvo rusų liaudies žmonių herojus, nes kovojo su bajorų piktnaudžiavimu ir vergove.

 

Rusijos imperatorius turėjo tris sūnūs. Kartą jis taip supyko ant vyriausio sūnaus, kad vožė metaliniu strypu per galvą ir jį mirtinai sužalojo. Antrasis sūnus buvo laikomas psichiškai nestabiliu, kad galėtų tapti įpėdiniu, o trečiasis vaikas mįslingomis aplinkybėmis mirė dar būdamas mažas.

 

Ivanas Rūstusis žaisdamas šachmatais patyrė širdies smūgį ir nukrito nuo kėdės. Tuojau pat jis buvo nuneštas į savo miegamąjį, kur perrengtas vienuolio abitu. Netrukus pirmasis Rusijos caras mirė.