Vakar į mano skyrių paguldė bandžiusią nusižudyti merginą, kuri po paros pabudo iš komos ir iškart puolė reikalauti ją išleisti namo, nors net neturėjo jėgų atsikelti. Bandžiau ją nuraminti sakydama, kad ji neteko daug kraujo dėl persipjautų venų, o išgertos arkliškos migdomųjų dozės taip išsekino organizmą, kad ji mažiausiai savaitę turės praleisti ligoninėje. Tačiau ji nieko nenorėjo girdėti, vis kartojo, kad jos dukrelei reikia mamos ir ji privalo grįžti namo. Pasakiau, kad vaiku greičiausiai pasirūpins tėtis, bet mergina į tai atsakė tik isterišku juoku, tuomet ėmiau spėlioti, kad vaiku kuo puikiausiai pasirūpins jos tėvai, tačiau pacientė sušnirpštė savo šeimos nemačiusi jau septynerius metus… Supratau, kad šios merginos bandyta įvykdyti savižudybė – ne kvaila dėmesio siekiančios personos užgaida, o ne pagal amžių pečius užgriuvusių problemų išdava, todėl pasiūliau ramiai apie viską pasikalbėti kitą dieną.

Rytojaus dieną mergina elgėsi ramiau, tačiau atrodė labai pavargusi ir nusivylusi. Prisistatė esanti Diana, dvidešimt ketverių metų amžiaus, netekėjusi, turi vaiką. Kai pasiūliau pasidalyti savo gyvenimo istorija, ji teigė nežinanti, nuo ko pradėti. „Nuo pradžių“, – nusišypsojusi pasakiau.

„Tikriausiai viskas prasidėjo dar tuomet, kai nebuvau gimusi, – liūdnai ištarė ji. – Mano tėvai susipažino bažnyčios chore, jie abu buvo ir iki šiol yra labai religingi, netgi iki fanatizmo. Manau, kad jie gyvenime mylėjosi tik vieną kartą, pirmąją savo vestuvių naktį, nes pagal Santuokos sakramentą jautėsi esą įsipareigoję susilaukti vaikų. Kadangi pavyko iš pirmo ir vienintelio karto, daugiau nebeeikvojo energijos kūniškiems malonumams. Mane auklėjo labai griežtai, pagal sudėtingas savo susikurtas taisykles, kurios, kaip jiems atrodė, turėjo patikti Dievui. Apie jokį lytinį auklėjimą nė girdėti nebuvau girdėjusi, o kai pirmą kartą susirgau mėnesinėmis, pagalvojau, kad tai Dievo bausmė už mano nedoras mintis.

Buvau uždara ir savimi nepasitikinti paauglė, slapčia svajojanti apie gražiausią klasės vaikiną Kristupą. Mintyse kūriau nekalčiausius vaizdus apie tai, kaip mes dviese vaikštinėjame pajūriu ar gėrimės naktiniu dangumi, pamažu vis labiau klimpau į savo vaikišką įsimylėjimą. Kartą klasiokės pastebėjo, kaip užsisvajojusi buku žvilgsniu spoksau į tą vaikiną ir nepraleisdamos progos iš manęs pasišaipyti garsiai pranešė visai klasei, kad Diana įsimylėjo Kristupą. Kai šis atsisuko į mane, neturėjau kur dingti iš gėdos.

Po kelių dienų grįžtant iš mokyklos Kristupas mane pasivijo ir užkalbino. Pasiūlė susitikti vakare. Jaučiausi klaikiai meluodama tėvams, kad einu į neeilinę bažnyčios choro repeticiją, tačiau skridau į pasimatymą tarsi ant sparnų. Ėmiau slapčia susitikinėti su Kristupu po pamokų arba vietoj pamokų, nors klasėje vaizduodavome, kad visiškai nebendraujame. Iš miglotų užuominų vėliau supratau, kad vaikinas jau turi seksualinės patirties, todėl verdantis testosteronas jo jauname kūne reikalavo tolimesnių užkariavimų. Tiesą sakant, kai pirmą kartą mylėjomės, gerai nė nesupratau, kas vyksta – jaučiau nedidelį skausmą, nepatogumą, tačiau mačiau, kad Kristupui tai labai patiko – po sekso jis ilgai glostė man plaukus ir bučiavo kaktą kartodamas, kad esu nepaprasta.

Šio paaugliško sekso padarinių ilgai laukti nereikėjo. Šešiolikos man dingo mėnesinės, nors faktą, kad esu nėščia, supratau tik po šešių mėnesių, kai mama paklausė, kodėl suapvalėjo pilvas. Per prievartą nusitempė pas ginekologę, kuri ramiai konstatavo, kad po kelių mėnesių mano mama taps močiute. Tuomet buvau septyniolikmetė vienuoliktokė, tačiau tėvams šis faktas nesutrukdė išvaryti manęs į gatvę pareiškus, kad niekinga paleistuvė jų namuose nereikalinga. Neturėjau kur dingti, todėl nuėjau pas Kristupą. Jo šeima nenoromis įsileido mane pagyventi pas juos tol, kol vaikinas baigs mokyklą.

Mums gimė graži sveika mergytė, Kristupas baigė dvylika klasių ir išvyko į Airiją, kur įsidarbino žuvų fabrike ir pažadėjo kiekvieną mėnesį siųsti pinigų, kad galėčiau nuomotis butą. Kai dukrelei suėjo treji, pradėjau ją leisti į darželį, o pati įsidarbinau prekybos centre kasininke. Buvo sunku išgyventi, grįždavau namo labai pavargusi, mergytei trūko mano dėmesio ir meilės, tačiau viltį palaikė svajonės apie tai, kad netrukus grįš Kristupas ir mes pagaliau apsigyvensime kartu kaip graži darni šeima. Kiekvieną dieną tik apie tai ir galvojau, pasakodavau šias savo svajas vietoj pasakos dukrytei prieš miegą, o mažoji laukė beveik nematyto supertėčio, kuris atvyks iš svečios šalies ir sukurs mums rojų žemėje.

Deja, prieš kelias dienas netikėtai į duris paskambino nepažįstama moteris. Ji prisistatė esanti Kristupo žmona ir jo sūnaus motina. Jie susipažinę ir įsimylėję Airijoje, vestuves iškėlę čia, Lietuvoje, vėliau vėl grįžę į Airiją, tačiau dabar jos sūnui jau metas eiti į darželį, todėl jie nusprendę grįžti visam laikui gyventi į tėvynę. Ji atėjusi pranešti, kad mano ir Kristupo vaikas esantis tik kvaila paauglystės klaida, už kurią Kristupas jau pakankamai susimokėjęs, todėl dabar aš turinti jį palikti ramybėje ir nebekaulyti pinigų, nes gyvenant Lietuvoje jų pajamos gerokai sumažės. Ji toliau kažką kalbėjo ir bandė man išaiškinti, tačiau nieko nebegirdėjau, man ėmė ūžti ausyse, jaučiau, tarsi žemė slystų iš po kojų. Tai moteriai išėjus nebemačiau jokios prasmės gyventi, jaučiau, kad yra tik vienas būdas nutraukti šią betikslią egzistenciją – nusižudyti. Štai kaip atsidūriau jūsų ligoninėje“, – baigė savo istoriją Diana.

Kurį laiką mes abi sėdėjome tylėdamos ir žiūrėdamos į vieną tašką. Supratau, kad bet kokie paguodos žodžiai ar pažadai, kad viskas bus gerai, nuskambės absurdiškai. Ką aš jai galėjau pasakyti?