Krikščionys vienos religinės šventės metu prisimena, kad „iš dulkių gimęs, pelenais pavirsi“. Tačiau ar ilgai jie dar taip sakys? Po to, kai mokslininkai išmoko, kaip pelenus paversti į deimantą, toks posakis ilgainiui gali tapti nebesuprantamas. Ar tikrai ateityje mes visi pavirsime į deimantus? Užsienio šalyse toks atminimo įamžinimas tampa vis populiaresnis.

 

deimantai

Mokslininkai gali paversti pelenus į deimantą? Ar tokie sintetiniai atminimo brangakmeniai yra vertesni už natūralius dėl sentimentalios jų reikšmės? O gal tai makabriškas produktas? Visa tai dažniausiai ir lieka tik svarstymai, tačiau kai kurie žmonės, susižavėję šia idėja, ryžtasi ją ir įgyvendinti.

 

63-ejų britė Glynisė Barnett mažoje juvelyrinių dirbinių dėžutėje laiko žėrintį geltonąjį deimantą. Tie, kuriems Glynisė jį parodo, negali atsistebėti ryškia jo spalva, tačiau dar labiau nustemba, kai sužino, kad šis deimantas buvo pagamintas iš velionio vyro Johno pelenų.

 

„Laboratorijoje sumokėjau 5000 svarų sterlingų (apie 21758 litų), kad jo pelenai virstų į brangakmenį ir visada galėčiau turėti jį šalia savęs po to, kai jis mirė“, – pasakojo našlė.

 

Ko gero, daugeliui toks atminimo įamžinimas atrodo lyg iš mokslinės fantastikos knygų. Iš tikrųjų pasaulyje jis kasmet tampa vis populiaresnis. Už 3000 svarų sterlingų (apie 13054,8 litų) artimojo žmogaus pelenus galima suspausti į vinilo plokšteles, sumaišyti su dažais ir nutapyti paveikslą. Taip pat pelenus galima iššauti į kosmosą, paleisti plūduriuoti laivelį vandenyne arba įspausti į betoną ir panaudoti kaip Dorseto grafystės pietvakarių Anglijoje žmonių atminimo rifo statybinę medžiagą. Šiame rife vadinamuosius netekties kamuolius į rifą įstato artimojo netektį išgyvenantys šeimos nariai ir draugai.

 

Glynisės vyras Johnas mirė 2011-aisias, sulaukęs 64-erių metų, nuo gerklės ir kepenų vėžio. Ilgai našlė svarstė ką daryti su jo pelenais. „Nors susituokę buvome 42 metus, niekada nesvarstėme, ką darytume, jei vienas iš mūsų mirtų. 18 mėnesių jo pelenai urnoje gulėjo prie mano lovos, kol bandžiau susitaikyti su praradimo skausmu. Planavau juos išbarstyti prie gluosnio kieme, bet staiga prisiminiau, kad kartą draugė pasakojo, kad ji paverstų vyro pelenus į deimantą, jei jis netikėtai mirtų. Man patiko mintis, kad maža dalelė Johno visada būtų su manimi, kad ir kur aš eičiau“, – prisiminė G. Barnett. Kaip nusprendė, taip ir padarė. 100 g velionio pelenų tapo skaisčiai geltonu, 75 karatų vertės brangakmeniu. Pažiūrėti galite PASPAUDĘ ČIA.

 

Cheminiu požiūriu pelenus paversti į deimantą nėra labai sudėtinga, nes abi šios medžiagos sudarytos iš to paties anglies elemento. Žmogaus organizmą sudaro apie 18 % anglies. Natūraliai deimantai susiformuoja esant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui – tokiomis sąlygomis, kurias galima atkartoti dirbtinai. Laboratorijoje pelenai kaitinami iki 1300 laipsnių Celsijaus ir yra suspaudžiami 10000 tonų į kvadratinį centimetrą jėga. Tokiu būdu sukurtas deimantas nieko nesiskiria nuo natūralaus.

 

Dabar moteris planuoja deimantą inkrustuoti į žiedą, kurį ji nešios iki savo mirties, o paskui paliks savo dukteriai Lucie. „Johnas juoktųsi dėl mano ekstravagantiško poelgio, nes iš prigimties esu kukli asmenybė, tačiau aš jaučiu, kad toks veiksmas buvo labai svarbi, ilgalaikė ir labai asmeninė duoklė mano mylimam vyrui“, – teigė G. Barnett.

 

Našlės vaikai pritarė tokiam poelgiui. Tačiau įtariausias buvo poros sūnus Robertas, dirbantis finansų srityje. Jis iniciavo deimanto patikrinimą ir tik įsitikinęs, kad jis originalus ir iš tikrųjų vertas tiek, kiek žadėjo deimantų gamybos bendrovė, leido sumokėti likusią sumą.

 

Ar reikėtų stebėtis tokiu poelgiu? Nors pelenus paversti deimantais mokslininkai išmoko neseniai, tačiau žmonės ir iki tol pasilikdavo ką nors mirusiųjų atminimui. Kai kurie žmonės saugo artimųjų plaukų sruogą, kiti šiek tiek velionio palaikų pelenų laiko talismanuose ir amuletuose. Jie teigia, kad tokių talismanų nešiojimas suteikia paguodos ir vilties.