Žmonės ženklino savo kūnus tūkstančius metų. Patys pirmieji piešiniai ant kūno dažniausiai buvo paprasti, kartais įmantrūs ir visada labai asmeniški. Jie tarnavo kaip amuletai, statuso simboliai, meilės įrodymai, religinių įsitikinimų ženklai, puošmenos bei bausmių priemonė. Manoma, kad pačiai seniausiai lede įšalusiai mumijai su tatuiruotėmis išmargintu kūnu buvo daugiau nei 5200 metų.

 

tattoo

Ilgą laiką tatuiruotės ant moterų kūno buvo tabu, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje taip išpopuliarėjo, kad niekam nebekelia nuostabos ištatuiruotas drugelis ant peties ar drakonas ant kulkšnies.

 

Europoje ir JAV tatuiruotės atsirado palyginus neseniai. Tuo tarpu Polinezijos salose kūno tapyba paplitusi kur kas seniau, tatuiruočių taip pat rasta ant senovės Egipto dvasininkų, vyrų ir moterų, kūnų.

 

Nors pirmosios tatuiruotės buvo įspaustos ant Neolito laikų žmonių kūnų ir Geležies amžiuje, tačiau Vakarų pasaulyje jos vėl pasirodė tik XIX amžiuje. Tatuiruotes pastaruoju laikotarpiu išpopuliarino iš tolimų kraštų į Europą grįžę tyrinėtojai, pradėję pasakoti apie nepaprastas tų kraštų moteris, kurių kūnus puošia neįprasti piešiniai. Viktorijos laikais Anglijoje tarp aristokratijos pradėjo populiarėti tatuiruočių mada. Buvo tikima, kad net karalienės Viktorijos kūną puošė Bengalijos tigro, besigrumiančio su pitonu, atvaizdas.

 

Priešingai nei Europoje, Rytų, Afrikos ir Ramiojo vandenyno pakrančių kultūrose tatuiruotės buvo ir kai kuriose vis dar yra svarbi religinių ceremonijų dalis. Vakarų pasaulyje tatuiruotės paplito tarp prie visuomenės nepritampančių žmonių ir buvo daromos, siekiant pažymėti nusikaltėlius ir vergus.

 

1830 metų pradžioje Šiaurės Amerikoje išpopuliarėjo keliaujantys cirkai, kuriuose būdavo demonstruojamos anatominės keistenybės: bekojis ir berankis žmogus, moteris su barzda bei žmogus, ištatuiruotas nuo galvos iki kojų. Pastarieji žmones stebindavo ne tik neįprasta išvaizda, bet ir kraują gyslose stingdančiais pasirodymais, tokiais kaip kardų, ugnies rijimas, gyvūnų tramdymas, telepatija, imtynės ir peilių mėtymas. Europoje šie artistai, savo pasirodymuose derinantys mokslą su iliuzija, taip pat būdavo laukiami išskėstomis rankomis. XX amžiaus pradžioje tatuiruotų žmonių spektakliai išgyveno aukso amžių.

 

Tačiau pagoniškas tatuiruočių menas nepatiko krikščionių bažnyčios vadovams, todėl jis atsidūrė už įstatymų ribų. Tačiau net Viduramžiais tatuiruotės plito tarp piligrimų, o šiandien tarp armėnų, koptų ir krikščionių iš Šventosios žemės – Izraelio.

 

XVIII amžiaus pradžioje padėtis pasikeitė – tatuiruotės tapo maišto ir laisvo mąstymo simbolis ir paplito tarp bohemiškos visuomenės sluoksnių ir narių iš ginkluotųjų pajėgų. Pavyzdžiui, jūreiviai tatuiruotėmis žymėdavo kraštus, kuriuose buvo aplankę: vėžlys būdavo ištatuiruojamas kirtus pusiaują, inkaras – Atlantą, drakonas – nukeliavus į Rytus.

 

XIX amžiaus pabaigoje būdavo grobiamos moterys ir priverstinai tatuiruojamos, o paskui verbuojamos dirbti žmonių cirkuose. Ilgą laiką kūno puošyba piešiniais europiečiams asocijavosi su laukinių gyvenimu. Tik aštuntajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tolerantiška nuomonė į tatuiruotes, kuri ilgainiui visame pasaulyje tik stiprėjo.

 

Neseniai Paryžiaus muziejuje buvo atidaryta paroda „Tatouers“, kurioje nuotraukomis pasakojama ilga ir spalvinga tatuiruočių istorija. Dalį eksplozijos galite pamatyti PASPAUDĘ ČIA.