Jau tūkstančius metų cinamonas naudojamas kaip prieskonis ir vaistas. Biblijoje minimas cinamonas kaip sudėtinė aliejaus, kuriuo buvo pateptas Mozė, dalis bei kaip draugystės atminimo dovana.

 

Cinamonas buvo gausiai vartojamas Senovės Graikijoje. Manoma, kad prieskonio pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio kinnamomon. Senovės Romoje raudotojai kartu su mirusiais degindavo cinamoną, kad nesijaustų degančios mėsos kvapo, rašo altmeds.com.

 

Kai kurie žmonės tiki, kad į Arabiją cinamoną atnešė migruojantys paukščiai, kurie iš cinamono žievelių sukdavo lizdus. Surinkti cinamoną žmonės sugalvojo originaliai. Jie palikdavo paukščiams didelius gabalus mėsos. Paukščiai nusigabendavo tuos mėsos gabalus atgal į lizdus, kurių viršutiniame sluoksnyje buvo įsukta cinamono žievelių. Ten žmonės ieškodavo cinamono. Romėnų filosofas Plinijus vyresnysis manė, kad ši istorija buvo išgalvota, norint pateisinti aukštą cinamono kainą.

 

Senovės Egipte cinamonas buvo naudojamas medicinoje ir balzamuojant kūnus. Tais laikais cinamonas buvo laikomas vertingesniu ir už auksą. Kvapusis prieskonis ne mažiau populiarus buvo ir Kinijoje. Jis minimas vienoje seniausių Kinijos botaninės medicinos knygoje.

 

Dažniausiai pardavinėjamas maltas cinamonas gaminamas iš kiniškojo cinamono. Abejose cinamono rūšyse yra cinamaldehido, kuris suteikia stiprų ir saldų prieskonio kvapą.

 

Šiandien cinamonas naudojamas ajurvedos (tradicinėje Indijos) medicinoje, gydant diabetą. Be to, šis prieskonis mažina cholesterolio lygį kraujyje. Gydomaisiais tikslais užtenka tik ketvirtadalio šaukštelio cinamono kasdien.