Vakarų Europoje didžiausią siaubą kėlė rytų klajoklių hunų vadas Atila, pelnytai vadinamas skaudžiai baudžiančia dievo rykšte. Atila buvo hunų karalius nuo 434 iki 453 metų. Jo valdymo laikais imperija driekėsi nuo Uralo kalnų iki Vokietijos, nuo Baltijos jūros iki Dunojaus upės.

 

Ko gero, jam nebūtų pavykę užkariauti tiek žemių, jei nebūtų žiaurus, kraugeriškas ir negailestingas mūšių vadas. Jo tikslas buvo sunaikinti Romos imperiją ir viską aplink ją. Legendose pasakojama, kad hunas Atila nežinojo, kas yra gailestingumas. Net jei koks Romos pilietis maldautų pasigailėti, jis nedvejodamas jį vis tiek nužudytų.

 

Ne mažesnę baimę jis kėlė ne tik Romos imperijoje, bet ir Kryžiuočių Ordinui. Jis naikino viską, kas tik pasitaikydavo kelyje, todėl žmonės pradėjo tikėti, kad hunas Atila – tai Dievo bausmė už žmonių nuodėmes. Karo vadas ir jo gentainiai buvo giliai įsitikinę, kad žmogaus gyvybė yra bevertė, todėl jis galėjo be jokios sąžinės graužaties žiauriai kankinti ir žudyti priešus, savo žmones ar išžudyti visus miesto gyventojus.

 

Romėnų miestuose jis praūžė lyg visa griaunantis uraganas. Istorikai iki šiol nesuskaičiuoja, kiek žmonių jis nužudė. Kartais žmones žudydavo pamažu, nutraukdamas vieną galūnę po kitos. Pasakojama, kad kartą hunas Atila sutiko šventąją Uršulę, nekaltą mergelę, ir užsimanė ją vesti. Moteris atsisakė, hunų vadas įsiuto ir žiauriai nužudė tiek ją, tiek 11000 jos palydovų.

 

Nežinia, kiek tame tiesos, tačiau kalbama, kad jis net išgėręs šventosios kraują. Spėjama, kad tai galėjo būti ne vienintelis kanibalizmo atvejis. Žiaurusis vyras ne tik nužudė savo brolį, bet ir suvalgė dvejus savo sūnus. Vyras buvo vedęs septynis kartus. Paskutinioji žmona buvo jo mirties liudininkė. 453 metais Atila vedė Burgundijos princesę, tačiau net pirmąja vestuvine naktimi pasidžiaugti nespėjo. Naktį jis pradėjo kosėti krauju, užspringo ir mirė.