Praeitų gyvenimų tema pakutena net nesmalsaus žmogaus vaizduotę. Kol vieni ginčijasi, ar tų praeitų gyvenimų apskritai būta, kiti jau svarsto, kaip pasinaudoti kažkada įgyta patirtimi. Psichoterapeutas Aidas Giedraitis įsitikinęs, kad kaišioti nosį į praeitus gyvenimus verta dėl vienintelės priežasties – galimybės aiškiai pamatyti savo sielos kelią: kur link jis juda ir kokia galinė to „maršruto“ stotelė.

   

Kone dvidešimt metų dirbate psichoterapeutu, naudojate įvairias psichoterapijos technikas. Vis dėlto hipnozės meditacijos, per kurias bandoma pasižvalgyti po praėjusius gyvenimus, jūsų praktikoje užima išskirtinę vietą…

 

Kadaise išmokau Neurolingvistinio programavimo. Tarp šio metodo „įrankių“ yra ir transas bei hipnozė. Taip pat ir regresinė. Prieš gerą dešimtmetį viena mano bičiulė bandė mano kantrybę, įkyriai ragindama paskaityti žymaus, daug dirbusio su hipnoze amerikiečių psichiatro Maiklo Niunano (Michael Newnon) studiją apie gyvenimą tarp gyvenimų.

 

Regresinės hipnozės metodas, kai žmogui padedama sugrįžti į gilios praeities prisiminimus ne tik mintimis, bet ir kūnu, naudojamas seniai. Jis pagrįstas žinojimu, kad kūno prisiminimai, pojūčių atmintis yra kur kas gilesnė nei proto. Per tuos pojūčius galima iškelti vaizdinius, garsus, kvapus ir emocijas, kurie atrodė visiškai išsitrynę. M. Niunanas buvo labai darbštus gydytojas. Jis hipnotizavo hipnotizavo ir pagaliau sukaupė daugybę faktų, kurie leido atsakingai teigti, kad žmogaus prisiminimai nepasibaigia jo gimimo momentu. Jie nepasibaigia ir motinos įsčiose patirtais išgyvenimais. Atmintis siekia dar toliau – ankstesnį gyvenimą. Tačiau ir ten nesustoja. Jei hipnotizuotojas pasiryžta kantriai dirbti dar maždaug keturias valandas ir „veda“ žmogų toliau, už mirties slenksčio, tas patenka į labai ypatingą erdvę.

   

Ar užhipnotizuotųjų „kelionės“ būna vienodos, ar kiekviena jų vis kitokia?

 

Žinoma, kiekvieno mūsų sielos istorija skirtinga, tačiau yra ir aiškių dėsningumų. Erdvėje, atsiveriančioje tarp gyvenimų (kai vienas jau pasibaigė, o kitas dar neprasidėjo), kiekvienas susitinkame su savo dvasiniu gidu. Bet ten laukia ne jis vienas: už mirties slenksčio mus pasitinka grupelė draugiškų sielų, su kuriomis esame susiję savitarpio pagalbos saitais įvairiuose įsikūnijimuose. Jų gali būti nuo 5 iki 25. Įdomu, kad gyvenime juos retai sieja kraujo ar genetinis ryšys. Dažniau jie ateina kaip geriausi draugai, mylimieji, vyras ar žmona. Įsikūniję panašiu metu, jie įsipareigoja vieni kitų gyvenime atlikti tam tikrus vaidmenis.

   

Vadinasi, garsusis posakis, esą žmogus gimsta vienas ir miršta vienas, – ne toks jau ir išmintingas?

 

Per hipnozę gauta informacija liudija, kad įsikūnyti apsisprendusi siela į materialųjį pasaulį žengia ne viena. Turint omenyje jas siejančius ryšius, įsikūnija tam tikras „sielų tinklas“. Sielų grupės atstovai vieni kitų gyvenimuose būna kuo nors svarbūs. Tarkime, praeitame gyvenime toji esybė buvo jūsų sūnus, o šiame – galbūt viršininkas, praeitame gyvenime buvo draugas, šiame – žmona.

   

Ar nukeliavęs į praeitą gyvenimą žmogus atsiduria ten, kur įvyko svarbiausi jo gyvenimo dalykai? Galbūt tai – galimybė išsiaiškinti, kodėl šiame gyvenime jį persekioja nesėkmės ar, pavyzdžiui, vargina kokia nors liga?

 

Kuri praėjusio gyvenimo scena išnyra, priklauso nuo to, dėl ko žmogus ryžtasi hipnozei. Ar jam rūpi išsiaiškinti kokį nors konkretų dalyką? Ar jis nori tiesiog pasižvalgyti – kas toks buvo ir kaip ten jam klojosi? Kartais kelionė į praeitį būna informatyvi, o kartais tiesiog pažeria daug pabirų detalių, kurias nelengva sujungti į visumą. Tarkime, sužino žmogus, kad praeitą gyvenimą vergavo. Ir kas iš to?

   

O jums pačiam nesukirba noras užeiti ten, už gimimo ir mirties užsklandos?  

 

Nepaisant mano pagarbos hipnozės meistrui M. Niunanui, perskaitęs jo knygas, negalėjau tuo, kas parašyta, patikėti. Prisipažinsiu, maniau, kad tai – nesąmonės. Bet pamiršti nesisekė. Iš pradžių regresinę hipnozę pasiūliau žmonai. Nustebau, kaip lengvai ji įėjo į tą paslaptingą erdvę ir ką ten patyrė. Dar labiau neįtikėtina buvo tai, kad per tą seansą atrastus dalykus radau aprašytus vėlesniuose amerikiečių psichiatro darbuose. Mano atradimai patvirtino jo patyrimą, o jo – manuosius. Tarkime, gavau progą įsitikinti, kad žmogaus auros spalva tikrai keičiasi priklausomai nuo jo sąmonės tobulėjimo. Praeitame gyvenime žmonos auroje vyravo geltona, žalia ir violetinė. Šio jos gyvenimo uždaviniai kiti – ir spalvos kitos. Pokytis kaip tik toks, kokį įvardijo amerikietis. Įdomu ir tai, kad tos pačios grupės draugiškos sielos švyti panašiais atspalviais. Maža to, joms būdingas panašus energijos pulsavimo intensyvumas, panašus judėjimo greitis. Mano abejonės ištirpo. Išmokiau hipnotizuoti žmoną. Ir mudu apsikeitėme „pareigomis“. Į transą grimzdau aš, veiksmui vadovavo ji. Atsivėręs pasaulis man padarė neapsakomą įspūdį. Norinčiųjų per transą pakeliauti pro praeitus gyvenimus atsirado vis daugiau.

   

Kur nors tikrai yra „neviernas Tamošius“, kuris puls prieštarauti. Neva jeigu sutvarkyta taip, kad ankstesniųjų įsikūnijimų neprisimename, vadinasi, nėra jokio reikalo to daryti. Ar Jūs manote kitaip?

 

Koks tikslas grįžti? Sutinku, kad dažną nugali paprasčiausias smalsumas. Neatsitiktinai apie tai girdime tiek daug įvairių kalbų ir svarstymų, prikurta įvairiausių metodikų. Gilinantis į praeitą gyvenimą, gydomos netgi kai kurios ligos. Tačiau dėl to turiu labai aiškią nuomonę. Kiek parodė mano paties hipnozės ir kiek tokia patirtimi yra dalijęsis M. Niunonas, galima daryti išvadą, kad šio gyvenimo sunkumams įveikti pakanka šiame gyvenime mums duotų priemonių. Susitvarkyk, žmogau, su savo vaikyste, ir galėsi pamiršti turėjęs migreną, nereikės sielvartauti, kad nepavyksta sukurti gerų santykių su tais, kuriuos brangini, ir t. t. 99,8 % atvejų žmogų kamuojančių bėdų šaknų reikia ieškoti vaikystės patyrimuose. Labai menka, praktiškai nereali tikimybė, kad problemos būtų „peršokusios“ iš ankstesniojo gyvenimo. Šio gyvenimo sunkumus galime įveikti nagrinėdami savo dabartinio gyvenimo istoriją.

 

Eiti į praeitus gyvenimas verta tada, kai žmogus nori aiškiau suprasti savo misiją, suvokti savo paskirtį. Kodėl aš gyvenu? Kokia mano užduotis? Kokią pamoką turiu išmokti? Į tokius klausimus praeitų gyvenimų informacija padeda atsakyti.

   

O gal galima šiuos atsakymus rasti ir kitaip?

 

Žinoma. Tiesiog regresinės hipnozės pagalba savo sielos kelio „maršrutą“ galima pamatyti itin aiškiai. Pavyzdžiui, jūs leidžiatės į dešimt dienų truksiančią kelionę – per dykumas, kalnus… Jums pasitaiko proga virš tos teritorijos pakilti malūnsparniu. Prieš akis, kaip ant delno, atsiveria jūsų jau nueitas kelias, o pažvelgus į kitą pusę, matyti galutinis žygio tikslas. Iš aukštai aiškiai pamatote visą savo maršrutą. Panašią galimybę suteikia praeitų gyvenimų patirtis. Žmogus pamato savo kryptį. Ieškančiajam savojo dvasinio kelio, tai – didžiulė paspirtis.

 

Pažįstu moterį, kuri, palikusi visus miesto patogumus ir šurmulį, su šeima persikraustė į kaimą. Atrodytų, nuostabu – vaikai auga ekologiškoje aplinkoje, turi jaukius namus, švarią aplinką. Tačiau motinos širdyje krebžda dvejonė – ar jie tikrai teisingai pasielgė? Kartais užplūsta miestietiško gyvenimo ilgesys, sapnuojasi tolimi kraštai. Moterį visada traukė keliauti, o kaime kartais taip nyku… Hipnozė atskleidė, kad praėjusiame gyvenime ji buvo turtingas Italijos aristokratas, kurio didžioji aistra buvo keliauti ir sekti mokslo atradimus. Galiausiai jis prarado ryšį su savo žmona, vaikais, gimtomis vietomis. Keliauti buvo malonu, tačiau jo širdis nustojo kurti meilės ryšį. Šiame gyvenime moteris pasirinko gana uždarą kasdienybės erdvę, kurioje sukasi su vyru ir vaikais. Giliai viduje tebepulsuoja noras keliauti. Trauka stipri, todėl jai ne kartą kirbėjo mintis – gal iš tikrųjų turėtų viską mesti ir leistis už horizonto linijos? Informacija iš ankstesnio įsikūnijimo jai padėjo suvokti savosios sielos kryptį ir taip atgauti ramybę. Klajonių ir blaškymosi po pasaulį patirties sukaupta su kaupu. Dabar ji yra atokiame Lietuvos kaimelyje kaip tik tam, kad subrandintų savo širdies savybes, kurtų santykius su artimaisiais, išmoktų džiaugtis ne mokslo, o meilės žmonėms atradimais, ugdytų save per buvimą trijų vaikų mama, o ne italu aristokratu. Beje, ištikimiausias praeito gyvenimo kelionių draugas šiame yra moters sūnus.

   

Ar galime būti tikri, kad vis atgimdami kitu žmogumi tobulėjame? O gal yra pavojaus ir nusiristi?

Šiame pasaulyje mes įpratę viską skirstyti į gera ir bloga. Tačiau dvasiai svarbiausi uždaviniai, kuriuos siela pasirenka, ir tai, kaip vėliau ji geba juos įvykdyti. Norėčiau pabrėžti, kad uždavinius siela pasirenka pati. Tuomet juos aptaria ir savo veiksmus suderina su dvasiniu vedliu, angelu sargu ar kaip kitaip jį pavadinsime. Jeigu paaiškėja, kad pasirinktas uždavinys sielai per sunkus, dvasiniai pagalbininkai sukuria uždavinį palengvinančių aplinkybių, duoda galimybę mėginti dar kartą.

 

Tie uždaviniai visada būna susiję su sielos evoliucija, su tuo, ką sielai reikia patirti. Tarkime, sielai stigo energijos, tad ji įsikūnija toje vietoje ir laike, kur gyvena kaip karys, barbaras, vikingas, dalyvauja istoriniuose karuose, žudo žmones, prievartauja ar plėšia. Aplinkybės kraupios, bet jos leidžia sielai įgyti jėgos ir drąsos, karščio ir pasitikėjimo savimi. Tam tikru istorijos laikotarpiu grobimai ir užkariavimai buvo daugybės tautų gyvenimo būdas. Jo nevertino kaip blogo ar gero. Buvo aišku – jei nežudai ir neprievartauji, tada skuti bulves… Vadinasi, sielai tokios patirties reikėjo. Kaip kitai reikėjo patirti, ką reiškia būti sudegintai ant laužo kaip raganai…

 

Per hipnozę patyrę aukštesnės sąmonės būseną žmonės pasakoja, kad dvasios erdvėje nė viena siela nelaikoma nesubrendusia, mažiau vertinga nei kuri kita. Visų mūsų sielos per savo gyvenimus nuolat keičiasi, jos siekia įgyti vis vertingesnių, prie skaisčiausios šviesos priartinančių savybių. Ir tame kelyje dieviškumo link kiekviena sielos patirtis yra svarbi – nesvarbu, kaip sunkiai bebūtų įgyta.

 

Yra būrimų, kurie neva leidžia „apskaičiuoti“, kas buvai praėjusiame gyvenime. Pagal juos, beveik kiekvienas buvome faraonu ar princese. Kokių keisčiausių praeitų gyvenimų liudijimų teko išgirsti?

 

Pirmiausia noriu pasakyti, kad ne kiekvienam būna leista žvilgtelėti į praeitus savo gyvenimus. Tam turi būti duotas leidimas „iš aukščiau“. Matyt, ne kiekvienam tos informacijos reikia. Aišku, tai, ką sužino, žmogų neretai nustebina. Tarkime, sėkmingą verslininką pribloškė suvokimas, kad praeitame gyvenime jis buvo vargšas kinų valstietis – visų apleistas, numiręs iš bado. Žinau atvejį, kai žmogus išsiaiškino esąs ateivis. Mat praeitame gyvenime gyveno visai kitoje planetoje ir turėjo ne žmogaus kūną.

 

M. Niunonas yra aprašęs savo pacientą, prisiminusį, kad praeityje ilgai gyveno kaip vaiduoklis. Kai kas mano, kad vaiduokliai nežino, jog yra mirę. Iš tiesų tos sielos nepasiklydo, jos puikiai žino, kad savo gyvenimą žemėje pabaigė. Vaiduoklio problema kita. Paprastai jis būna pernelyg prisirišęs prie kokios nors vietos ar žmonių, todėl ir nesitraukia. Tokių sutrikusių sielų dvasiniai gidai kantriai laukia, kada jos bus pasirengusios palikti šį pasaulį. Pasirodo, net ir mirties patyrimą mums leista rinktis. Dvasios gidai gerbia mūsų pasirinkimus, net jei šie būna apgailėtini. Beje, ne visada vaiduokliu tampa mažiau sąmoninga siela. 1994 m. užfiksuotas ypatingas nutikimas: jaunos moters vairuojamas automobilis nulėkė nuo skardžio. Vairuotoja iškart žuvo. Bet drauge su ja važiavęs trejų metų sūnelis liko gyvas. Penkias dienas tuo keliu važiavę žmonės nepastebėjo 30 m žemiau riogsančio automobilio nuolaužų. Kol netikėtai vienas vyriškis pamatė nuogos moters vaiduoklį, gulintį ant kelio prie pat skardžio. Taip jau mirusi mama atvedė gelbėtojus prie savo išsekusio vaikelio.

 

Beje, hipnozė nėra vienintelis būdas prisiminti praeitus gyvenimus. Pavyzdžiui, labai seniai žinoma sąmoningumo joga Prati Prasav. Esu tikras, kad kiekviename iš mūsų glūdi pačių nuostabiausių patirčių.