Gyvybės medžio simbolis paplitęs daugumoje indoeuropiečių tautų. Skirtinguose kraštuose jis vadinamas vis kitaip: pasaulio, šamanų, pažinimo, vaisingumo, mirties medžiu. Visą gyvenimą augantis medis yra augimo simbolis. Gyvybės medžio įvaizdis – koks iš tikrųjų, giliai sieloje yra žmogus. Medis – tai sveikata ir įvairios gėrybės, nes jis subrandina vaisius, kuriais pasisotinti gali visi Žemės gyventojai.

 

Biblijoje rašoma, kad gyvybės medis augo rojaus soduose. Čia augo du labai svarbūs medžiai: gyvybės ir pažinimo. Pastarasis nelaimę pritraukė visiems Ievos ir Adomo palikuonims. Sulaužę Dievo draudimą pirmieji žmonės suvalgė Pažinimo medžio vaisių ir pažino gėrį ir blogį. Tapę mirtingi, buvo išvaryti iš rojaus, o kad nesuvalgytų ir gyvybės medžio vaisių, Dievas pastatė „kerubus ir ugnimi švytruojantį kalaviją“ (Pr 3:24), skirtą saugoti įėjimą į sodą.

 

Kabaloje (mistiniame žydų religiniame mokyme) visuotinės gyvybės medis vaizduojamas kaip mistinių prasmių schema. Kabalistinis medis sudarytas iš 22 „takų“ ir juos jungiančių sefirų. Schema paaiškina, kaip dieviškoji esybė nusileis į materialųjį pasaulį ir parodo, kokie yra būdai priartėti prie dieviškumo.

 

Šamaniškasis gyvybės medis jungia požeminį, vidurinį ir viršutinį pasaulius. Kiekvienas naujas šamanas turi mokėti juos suvaldyti. Dažnai naujiems šamanams liepdavo lipti kopėčioms, kad įrodytų galintys pasiekti visas tris kosminio medžio sritis.