Sergant kai kuriomis retomis genetinėmis ligoms žmogus nejaučia fizinio skausmo. Kokios tai ligos? Kaip jaučiasi tie, kurie jomis serga? Gal jiems verta pavydėti, o galbūt jų gyvenimas – košmaras?

 

"skausmas"

Paslaptis slypi ląstelės branduolyje

 

Nejautrumas skausmui būdingas sergant kai kuriomis genetinėmis ligomis. Tokios ligos gali būti paveldimos. Kiekvienos kūno ląstelės branduolyje yra tam tikras kiekis chromosomų, kuriose užkoduota informacija, koks turėtų būti žmogus. Kartais chromosomų trūksta arba yra per daug. Dėlto kyla genetinės ligos. Embrionai su pakitusiomis chromosomomis neretai savaime miršta dar būdami gimdoje. Gydytojų nuomone, apie 15 – 20 % visų tokių nėštumų baigiasi persileidimais, nes embriono apsigimimai būna nesuderinami su gyvybe.

 

Genetika nulemia ir natūralius biocheminius kūno skysčių svyravimus. Endorfinai – natūralios žmogaus smegenų cheminės medžiagos, kurios sukelia malonumo pojūtį, palengvina skausmą. Paprastai endorfinai išsiskiria sportuojant arba susižeidus – kad natūraliai nuramintų. Tačiau kai kuriems žmonėms, šios medžiagos išsiskyrimas yra sutrikęs, jos išsiskiria per daug arba per mažai. Kai endorfinų išsiskiria per daug – žmogus silpniau jaučia skausmą. Tokiais atvejais reikia vartoti tam tikrus vaistus, reguliuojančius kūno cheminę pusiausvyrą. Kadangi endorfinas yra opiatas, todėl vėl pajusti skausmą paprastai padeda vaistai, slopinantys opiatų veikimą.

 

Tačiau dažniausiai vien vaistų nepakanka. Kartais galinčių jausti skausmą nervų galūnių (receptorių) odoje tiesiog nėra. Net jei visi skausmo receptoriai yra, bet trūksta tam tikro baltymo, jie yra neveiksmingi. Kai kuriais atvejais stuburo smegenų pakitimai lemia, kad apie skausmą įspėjantis signalas neateina į smegenis.

 

Vienas iš autizmo požymių

 

Kai kurie autistai taip pat nejaučia skausmo. Tai vadinama taktiline disfunkcija – lytėjimo pojūčių sutrikimu. Didžioji dalis autistų mažai reaguoja į aplinką, sunkiai suvokia ne tik skausmą, bet ir temperatūrą. Jie gali voliotis lauke arba ant grindų, eidami atsitrenkti į žmones ir daiktus. Jų eisena nerangi, tačiau greita. Be autizmo nejautrumas skausmui gali pasireikšti asmenims, turintiems Praderio – Vilio, Landau – Klefnerio ir Smito – Magenis sindromus. Tarp šių sutrikimų turinčių asmenų dažnai pasitaiko ir lengvas protinis atsilikimas. Jiems sunku mokytis naujų dalykų.

 

Kodėl tai pavojinga?

 

Prisipažinkite, nejautrumas skausmui iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip privalumas. Juk tuomet neskaudėtų gimdant ar nukritus nuo dviračio, rankoje būtų galima neštis karštą kavos puodelį. Iš tiesų tai labai pavojinga. Skausmas – svarbus organizmo signalas, įspėjantis apie gresiantį pavojų. Skausmo nejaučiantys žmonės dažniau susižeidžia, trumpiau gyvena.

 

Ypač didelis pavojus kyla skausmo nejaučiantiems vaikams. Suaugusieji iš patirties žino, kad negalima badyti akių, rauti plaukų arba liesti įkaitusios viryklės. Maži vaikai ne visada tai žino ir neturi baimės jausmo. Kai kuriems žaloti save būna tarsi pramoga. Kalantis pirmiesiems dantukams jie nusikramto lūpas, liežuvį. Nesupranta, kaip reikia tinkamai rąžytis ir vaikščioti, todėl susilaužo kaulus, išsisuka sąnarius.

 

Nejautrumas skausmui neretai reiškia, kad bus laiku nediagnozuotos vidaus organų ligos, kurias paprastai lydi skausmas (apendicitas, kiaušidžių veiklos sutrikimai ir pan.). Susižeidus, pavyzdžiui, lūžus kojai, stiprus skausmas apsaugo nuo tolimesnių judesių. Žmogus, nejaučiantis skausmo, gali dar stipriau susižaloti. Pažvelgus į žmones, kurie nejaučia skausmo, paprastai galima pastebėti, kad jų oda nusėta randų ir pūslių, gali trūkti pirštų arba pirštų galiukų.

 

Uždarų bendruomenių problema

 

Nejautrumas skausmui – labai retas sutrikimas. Jis yra paveldimas, todėl dažniau pasitaiko uždarose bendruomenėse, kuriose tuokiasi artimi giminaičiai. Taip neretai nutinka šiaurinėje Švedijos dalyje įsikūrusiame nedideliame miestelyje Vittangi.

 

Kai kuriuose Indijos ir Pakistano miesteliuose ir kaimuose taip pat pasitaiko žmonių nejautrių skausmui. Irgi dažniausiai dėl kraujomaišos. Tokie žmonės žaloja savo kūną (degina, bado peiliais, sukioja sąnarius) už pinigus tiesiog gatvėse. Galbūt skausmo jie ir nejaučia, bet gyvena labai trumpai.

 

Pirmas atvejis giminėje

 

Ashlyn Blocker gyvena JAV. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo visai paprasta paauglė. Tačiau Ashlyn visiškai nejaučia skausmo. Ji negali jausti ir karščio ar šalčio, todėl jos kūnas negali atsivėsinti prakaituodamas, lengvai perkaista ar peršąla. Ashlyn gali jausti spaudimo pojūtį arba kažką panašaus į prisilietimą, kai nusidegina, įkanda vabzdžiai, įsidreskia. Tai sukelia daug nerimo jos tėvams, jie jaudinasi, kad dukrai kas nors neatsitiktų.

 

Tėvai pastebėjo, kad kažkas ne taip, kai Ashlyn ėmė dygti dantys. Ji susikramtė lūpas ir liežuvį. Tai pamatę tėvai kreipėsi į gydytojus, kurie patvirtino diagnozę. Paaiškėjo, kad retą sutrikimą sukėlė dviejų genų mutacijos – SCN9A ir PRDM12. Tokia žinia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tėvų žiniomis, tai pirmas atvejis jų giminėje.

 

Vaikų darželyje ir mokykloje mergaitei reikėjo specialios priežiūros, nes ji labai lengvai susižeisdavo. Karštą, verdantį maistą ji tiesiog rydavo. Todėl maistą reikėdavo patiekti atšaldytą. Norėdamos mergaitės neišskirti iš kitų darželio auklėtojos atvėsintą maistą patiekdavo visiems. Daugumoje vaikystės nuotraukų ji pozuoja su kraujosruvomis nusėtu veidu, sugipsuotomis kojomis ar rankomis, išmuštais dantimis, sutvarstytais pirštais.

 

Nusižudė neištvėręs nežinios

 

Stevenas Pete‘as taip pat gyvena JAV. Steveno tėvai pastebėjo, kad kažkas ne taip, kai kūdikiui dygo dantys ir jis susikramtė sau liežuvį. Tėvams tai pasirodė neįprasta, todėl jie nuvežė vaiką pas gydytoją. Ten jam buvo atlikta daug tyrimų. Tuomet paaiškėjo, kad vaikas negali jausti skausmo. Deja, apsaugoti mažylio tėvams nepavyko – dygstant dantims Stevenas nusikramtė apie ketvirtadalį savo liežuvio.

 

Stevenas retai būdavo mokykloje, nes turėdavo gydytis įvairiausius susižeidimus. Paprastai tai ant jo kojos, tai ant rankos būdavo gipsas. Kartą Stevenas išėjo važinėtis riedučiais, parkrito ir susilaužė koją. Iš pradžių, lūžio nepastebėjo, taigi važiavo toliau. Visi žmonės rodė į jį pirštais ir baisėjosi, nes lūžis buvo atviras, matėsi kaulai. Nuo to laiko tėvai ilgam uždraudė važinėtis riedučiais.

 

Dabar Stevenui yra 34 metai, jis yra vedęs ir turi tris vaikus. Kaip jis pats sako, jis netgi atsargesnis, negu kai kurie žmonės, kurie jaučia skausmą. Ypač Stevenas bijo vidaus organų sužeidimų ir ligų, kurių jis gali net nepajusti, pavyzdžiui, apendicito. Taigi vos pastebėjęs menkiausius kūno pokyčius jis iš karto keliauja pas gydytojus.

 

Kartą Stevenas susilaužė kojos pirštus. Tai pastebėjo tik jo žmona, ji pamatė, kad pirštai sutinę ir pamėlę. Ligoninėje jam nustatė dviejų kojos pirštų lūžius. Tačiau kitą dieną jis turėjo eiti į darbą, gipsas būtų tam trukdęs. Todėl Stevenas tiesiog apsivyniojo kojų pirštus su lipnia juosta ir išėjo į darbą. Tai nepraėjo be pasekmių, todėl vyras galėjo pasirinkti: arba amputuoti koją ir dėvėti protezą arba visai nevaldyti ir nelankstyti kojos.

 

Manoma, kad dėl šios ligos nusprendė nusižudyti Steveno brolis Crissas. Jis jau buvo beveik baigęs universitetą, kai gydytojai pasakė, kad po metų arba pusantrų jis sėdės invalido vežimėlyje. Vaikino stuburas buvo labai pažeistas nuo kritimų ir kitų sužeidimų nuo ankstyvos vaikystės. Crissas mėgo eiti į žygius, stovyklauti, būti gamtoje, žvejoti. Buvo labai aktyvus. Sužinojęs diagnozę jis pasinėrė į depresiją ir galiausiai nusižudė.

 

Įdomu

  • Smegenys artimųjų ignoravimą supranta kaip fizinį skausmą.
  • Iki 1987 metų manyta, kad kūdikiai nejaučia skausmo, todėl visos operacijos jiems būdavo atliekamos be narkozės.
  • Kuo brangesni vaistai, tuo labiau tikima jų poveikiu. 2008 metais Djuko universitete atliktas tyrimas, kurio metu savanoriams buvo elektrošoku sukeliamas skausmas. Paskui jiems buvo siūloma įsigyti vaistų, malšinančių skausmą (iš tikrųjų placebo) Pigesni vaistai nuslopino skausmą 64 % savanorių, o brangesni – net 85 % savanorių.
  • Moterys turi daugiau skausmo receptorių negu vyrai, todėl joms gali reikėti daugiau nuskausminamųjų. Jautrumą skausmui lemia receptoriuose esantis baltymas GIRK2.
  • Nuolatinis skausmas gali pažeisti smegenis, nes suaktyvina net tas jų sritis, kurios paprastai būna ramybėje. Dėl šios priežastis būtina išsiaiškinti skausmo priežastis ir gydytis.
  • Labiausiai paplitęs yra skausmas apatinėje nugaros dalyje. Dažniausiai jis kyla dėl nepakankamo fizinio aktyvumo.
  • Atmosferos slėgio pokyčiai gali sukelti skausmą  sergantiems kai kuriomis lėtinėms ligoms, nes padidėja slėgis sąnariuose.