Su vyru gyvename ramų ir nuobodų gyvenimą. Viskas nuspėjama ir aišku – abu dirbame nemėgstamuose darbuose ir gauname vidutinius atlyginimus, kas mėnesį mokame nuomą, aš plaunu indus, jis remontuoja automobilį. Netgi mūsų susipažinimo ir meilės istorija gana banali – pamatėme vienas kitą naktiniame klube, patikome vienas kitam, pradėjome vaikščioti į pasimatymus, po kelerių metų susituokėme. Iš pradžių vaikų nenorėjome, o kai užsimanėme, supratome, kad jie taip lengvai neateina – nežinau, ar kaltos ilgus metus vartotos kontraceptinės tabletės, ar kitos bėdos. Nors manau, kad kūdikis suteiktų mūsų gyvenimui daugiau prasmės ir spalvų, nesistengiame labai dažnai mylėtis, juolab kad ir aistros mūsų vedybiniame guolyje mažai beliko. Kai spėju, kad man ovuliacija, primenu apie tai vyrui, tuomet mes sugulame kaip kokie robotai, kuriems būtina vykdyti užduotis, dažnai nė nepatiriu orgazmo, tik užsimerkusi kartoju sau, kad kai jau pastosiu, tai mylėtis nebereikės. Tokia štai paguoda. Tik kūdikis vis neateina.

 

Apskritai kuo toliau, tuo mažiau matau prasmės gyventi. Viskas atrodo taip pilka, nuobodu ir banalu. Ta pati rutina, ta pati kasdienybė, tos pačios šventės su tais pačiais draugais ir šeimos nariais, tos pačios šnekos ir problemos… Ir pykstamės su vyru dėl tų pačių dalykų, ir puikiai iš anksto žinome, kaip taikysimės. Dažnai man nieko nesinori, tik užsidengti antklode galvą ir taip gulėti visą dieną. O gal net visą gyvenimą. Juk koks skirtumas, ar stengsies ar nesistengsi, vis viena viskas taip vienoda ir beprasmiška.

 

Kartą žingsniuojant iš darbo namo mane sustabdė jauna išsišiepusi panelė ir paklausė, ar galiu skirti jai keletą minučių. „Vėl bandys įsiūlyti kokį nors siurblį arba naują religiją“, – mintyse burbtelėjau sau, tačiau vis viena sutikau išklausyti. Pasirodo, ji atstovauja kažkokiai jaunimo savanorių organizacijai ir ieško žmonių, kurie galėtų skirti valandą savo laiko per savaitę neatlygintinai veiklai, teikiančiai moralinį pasitenkinimą. Kadangi tokio dalyko jau seniai nejaučiau iš jokios veiklos, todėl suklusau ir pasidomėjau, kas tai galėtų būti. „Na, pavyzdžiui, jūsų balso tembras labai gražus, todėl galėtumėte skaityti akliesiems knygas“, – tarė mergina. Pasakė, kad neturiu apsispręsti iš karto ir įbruko man į rankas lankstinuką su visa informacija.

 

Kažkaip užkibau už šios minties ir negalėjau liautis svarsčiusi apie savanorystę visą vakarą. Galbūt tai suteiktų mano gyvenimui daugiau prasmės? Bent jau paįvairintų rutiną? Gal esu tokia nelaiminga dėl to, kad neturiu kuo rūpintis, o tie vargšai akli žmonės bent laikinai man atstotų mano dar negimusius vaikus? Kai prasitariau apie tai vyrui, jis nusiprunkštė į kumštį ir pasakė, kad jei man reikia papildomos veiklos, verčiau imčiaus kokios mažos firmos buhalterinės apskaitos tvarkymo, bent jau naudos būtų, o čia… Tačiau apsisprendžiau save išbandyti.

 

Pirmą kartą buvo labai nedrąsu. Apskritai niekada iš taip arti nebuvau mačiusi aklo žmogaus, o čia jų – pilna klasė! Skaitant pirmuosius knygos puslapius mano balsas drebėjo, delnai prakaitavo, o širdis daužėsi kaip pašėlusi – mintyse prisiekinėjau sau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas. Pasibaigus skaitymo valandai prie manęs priėjo dailus jaunuolis ir padėkojo už mano darbą. Sakė, girdėjosi, jog jaudinausi, tačiau svarbiausia buvo tai, kad nuoširdžiai stengiausi ir dėl to visi buvo sužavėti. Vaikinas prisistatė esąs Povilas ir prisipažino nekantraudamas lauksiąs kito skaitymo ne tiek dėl to, kad nori sužinoti, kaip sekėsi knygos veikėjams, kaip pasiilgsiąs nepaprastai malonaus mano balso. „Jūs esate labai žavinga moteris“, – tyliai pakuždėjo jis. Netikėtai nuraudau po tokio komplimento, išgirsto iš manęs nematančio žmogaus, gerai, kad bent jau mano nuraudimo jis negalėjo pastebėti. „Pažadėkite, kad kitą trečiadienį vėl ateisite“, – paprašė Povilas. Pažadėjau.

 

Atėjau ne tik kitą, bet ir dar tris trečiadienius – jaudulį tramdyti sekėsi vis geriau, tiesą sakant, jaučiau didžiulį malonumą skaitydama, ėmiau nekantraudama laukti kiekvieno skaitymo kaip savaitės įvykio. Po kiekvieno karto prie manęs prieidavo Povilas ir mes trumpai pasišnekučiuodavome. Sužinojau nemažai apie jo gyvenimą. Ypač mane sužavėjo vaikino drąsa ir ryžtas nepaisant savo regėjimo negalios kabintis į gyvenimą visomis jėgomis, jis teigė esantis nepaprastai laimingas, nes gali tiek daug nuveikti, pažinti ir patirti! Tomis akimirkomis jausdavausi paskutinė menkysta, nes turėdama visiškai sveiką kūną ir normalų gyvenimą nesugebėjau to vertinti ir mąsčiau apie beprasmybę, Povilas įkvėpė mane naujam gyvenimo džiaugsmui.

 

Kartą jis pradėjo manęs klausinėti, kaip aš atrodau – kokios spalvos mano plaukai, akys, paprašė leisti paliesti man veidą. Sutrikusi sutikau, jis atsargiai ir švelniai ėmė vedžioti pirštų galais po mano kaktą, smilkinius, akis, skruostus, nosį, ausis, lūpas, tuomet pasilenkė ir mane pabučiavo. Buvau abstulbusi, tačiau atsakiau į jo bučinį, o vaikinas nesustojo, ėmė mane glamonėti, švelniai ir aistringai, nuosekliai pirštų galais tyrinėdamas kiekvieną mano kūno centimetrą. Mane užliejo toks geismas, kokio nebuvau patyrusi niekuomet gyvenime. Pasimylėjome. Po visko vaikinas paprašė manęs telefono numerio, ir aš prisipažinau jam, kad esu ištekėjusi ir negalėsiu su juo susitikinėti. Pasijutau nepaprastai kalta, kad sužadinau jam nepagrįstas viltis. Pasakiau, kad galbūt man reikėtų liautis apskritai čia vaikščioti ir skaityti, kad nedraskyčiau jam širdies. Jis sutiko.

 

Po mėnesio nesusirgau mėnesinėmis ir pasidariau nėštumo testą. Pasirodo, laukiuosi. Greičiausiai šis kūdikis yra Povilo, o ne mano vyro, tačiau apie tai niekas niekuomet nesužinos. Juk svarbiausia yra tai, kad mano širdis vėl gyva, vėl moku džiaugtis gyvenimu ir dalytis tuo džiaugsmu su aplinkiniais. Visą gyvenimą liksiu dėkinga mane išgydžiusiam vaikinui. O kol kas didžiausias mano rūpestėlis – būsimas kūdikis.