Žmonės jau seniai pastebėjo, kad dirbti sode naudinga kūnui ir sielai. Sodininkystės terapija XIX amžiuje tyrinėjo amerikiečių psichiatrijos tėvu vadinamas dr. Bendžaminas Rašas. Jis nustatė, kad sodininkystės terapija padeda nurimti sergantiems psichinėmis ligomis. Nuo neatmenamų laikų sodai buvo laikomi ramybės ir jaukumo oaze.

 

Sodininkystės terapijoje naudojami augalai ir žemė. Užsiėmimai sode pagerina asmens socialinę, dvasinę, psichinę ir emocinę sveikatą. Terapija veiksmingesnė, kai atliekama prižiūrint specialistui, tačiau sveikatai naudingas ir savarankiškas pasikapstymas sode ir darže.

 

Pastebėta, kad žmonės, kurie mėgsta dirbti sode, yra laimingesni, ramesni, jaučia didesnį pasitenkinimą, patiria mažesnę įtampą, atsikrato neigiamų jausmų. Sodininkystės terapija padeda atkurti prarastą ryšį tarp žmogaus ir augalų. Šis gydymo metodas neturi jokių žalingų pasekmių ir labai daug teigiamų.

 

Sodininkyste užsiimantys pagyvenę žmonės vėl atranda gyvenimo džiaugsmą, susipažįsta su bendraminčiais, todėl nebesijaučia vieniši. Sergantieji sode atranda viltį ir tikėjimą pasveikti, nusiraminimą. Kalinius sodininkystė moko atsakomybės ir atsidavimo.

 

Sodininkystės terapija nėra labai sudėtinga. Terapijai pakanka nedidelio žemės lopinėlio ar specialių sodinimo dėžių. Pirminis terapijos tikslas išreikšti kūrybingumą ir išbandyti naujus dalykus.