Kokių tik radinių šiame pasaulyje nebūna! Kietose uolienose, kuriose nėra nė plyšelio, kartais aptinkama net gyvų varlių, rupūžių ir driežų.

 

varlė

1955 metais buvo pastatytas amerikiečių animacinis filmas „Vienas varliškas vakaras“ (angl. „One Froggy Evening“) apie dainuojantį varliuką, kurį įstrigusį laiko kapsulėje kertiniame akmenyje, aptiko statybininkas. Atidarius kapsulę, iš jos iššoko žalia, besišypsanti varlė ir pradėjo šokti bei dainuoti seną kabareto melodiją: „Sveika, mažyte… Sveika, brangioji… Sveika, mano regtaimo bičiule“ (angl. „Hello, baby… hello, honey… hello, my ragtime gal…“). Statybų darbininką netikėtas pasirodymas pribloškė ir jis greitai sugalvojo gudrų planą, kaip iš to galima užsidirbti daug pinigų. Jis meta darbą ir atidaro teatrą, kuriame pagrindinė žvaigždė – talentingas varliagyvis. Tačiau per premjerą varliukas tiesiog tupi ant scenos ir kvarkia. Statybininkui niekada nekilo klausimų, iš kur varlė galėjo išmokti šokti ir dainuoti arba kaip ji galėjo tiek ilgai išgyventi sandarioje laiko kapsulėje be maisto ir vandens. Kita vertus, tai tik animacinis filmukas, kuriame įmanomi labiausiai neįtikėtini dalykai. Tačiau, kaip paaiškinti tai, kad labai panašūs dalykai dedasi ir realiame gyvenime.

 

Mokslininkai yra išsamiai aprašę daugybę atvejų apie varles, rupūžes ir kitus smulkius gyvius, kurie nepaaiškinamomis aplinkybėmis buvo įkalinti kietose uolienose ir išgyveno. Žinoma, jie nemokėjo nei dainuoti, nei šokti, bet tai vis tiek laikoma viena iš labiausiai gluminančių geologijos paslapčių. Radinių iliustracijas galite pasižiūrėti PASPAUDĘ ČIA.

 

1761 metais prancūzų chirurgas ir Prancūzijos karaliaus Henriko III gydytojas Ambruazas Parė detaliai aprašė fenomeną. Jis lankėsi viename Prancūzijos kaime esančiame karjere, kuriame buvo daug didelių ir kietų akmenų. Perskėlus vieną akmenį buvo rasta didžiulė ir gyvybinga rupūžė, nors akmenyje nebuvo matyti jokios angos, pro kurią ji būtų galėjusi įlįsti. Vietos darbininkas mokslininkui papasakojo, kad tai ne pirmas kartas akmens skaldykloje, kai aptinkama rupūžių ir kitų smulkių gyvūnų.

 

1865 metais prie Šiaurės jūros anglų darbininkai kalkakmenių kasykloje, maždaug 8 metrų gylyje aptiko akmenį, kurio ertmėje gyveno rupūžė. Ertmė buvo ne didesnė negu rupūžės kūnas, atrodė lyg būtų specialiai išlieta jai. Išlaisvinto padaro akys neįprastai blizgėjo – matėsi, kad ji buvo labai tuo patenkinta. Iš pradžių rupūžei buvo sunku įkvėpti gryno oro, nes, matyt, jos plaučiai buvo prisitaikę prie kitokių aplinkos sąlygų. Rastos rupūžės burna buvo visiškai uždara, o kvėpuoti ji bandė per šnerves, išleisdama „lojantį“ garsą. Priekinės varliagyvio galūnės buvo pariestos į vidų, o užpakalinės – neįprastai ilgos palyginti su dabartinėmis britų salų rupūžėmis. Išlaisvinta rupūžė buvo labai išblyškusi ir nedrįso iškart šokti iš akmens, bet vėliau ji sustiprėjo, kūnas tapo tamsesnis, žvitresnis.

 

Labai panašiu metu Amerikoje buvo rasta rupūžė maždaug 60 cm skersmens riedulyje. Rupūžė buvo apie 8 cm dydžio, riebi ir putli. Akys buvo daug didesnės negu paprastai rupūžių. Rupūžę žmonės bandė išjudinti su pagaliuku, bet ji nereagavo ir nenorėjo palikti savo buveinės.

 

1821 metais škotų akmenskaldys aptiko uolienos luitą, kurį perskėlęs rado driežą. Gyvis buvo susirangęs ertmėje, idealiai atkartojančioje jo kūno formas. Jis buvo maždaug 4 cm ilgio, rusvai gelsvos spalvos, galva apvali, akys ryškios ir žibančios. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad driežas negyvas, bet po 5 minučių jis atsigavo ir parodė pirmuosius gyvybės ženklus. Dar po šiek tiek laiko pabėgo neįtikėtinu greičiu.

 

Per II pasaulinį karą britų kareivis dirbo akmenų karjere, kuris tiekė medžiagą keliams tiesti ir užpildyti bombų krateriams. Darbininkai dažnai naudodavo sprogstamąsias medžiagas, norėdami suskaldyti milžiniškas uolienas. Viename iš tokių akmenų kareivis aptiko gana didelę rupūžę ir driežą. Abu ropliai buvo gyvi, nepaisant to, kad buvo palaidoti 6 metrų gylyje.

 

1976 metais Teksase (JAV) statybininkai laužė betoną, kurį klojo prieš metus. Betono ertmėje jie rado gyvą, žalią vėžlį. Darbininkai, matyt, jo nepastebėjo liedami betoną, bet kaip jis sugebėjo išlikti gyvas vienerius metus? Vėžlys laisvėje gyveno neilgai – tik keletą dienų, tada nugaišo.

 

Pietų Afrikoje 1876 metais medkirčiai medyje aptiko 68 mažytes, maždaug vynuogės dydžio, rupūžes. Jos buvo šviesiai rudos, beveik geltonos spalvos, visiškai sveikos, neatrodė, kad joms būtų nutikę kas nors blogo. Paslaptis, kaip jos pateko į medžio kamieną ir sugebėjo išgyventi be maisto, vandens ir oro.

 

Ištrauką iš animacinio filmo galite pamatyti čia: