Isadora Duncan laikoma modernaus šokio pradininke. Iki šiol sklinda kalbos apie jos laisvamanišką pasaulėžiūrą ir skandalingą gyvenimo būdą, tapusį apkalbų objektu bei sulaukusį visuomenės nepritarimo. Garsi šokėja buvo biseksuali ateistė, darvinistė ir komunistė. Jai buvo priimtinos feminizmo idėjos, asmeniniame gyvenime vadovavosi laisvos meilės principu ir nesutiko tekėti nė už vieno vyro, kuris jai piršosi.

 

Isadora Duncan

Visas vardas – Angela Isadora Duncan

Gimimo metai ir vieta – 1877 m. gegužės 27 d. San Fransiskas (JAV)

Mirties metai ir vieta – 1927 m. rugsėjo 14 d. Nica (Prancūzija)

 

Iš skurdo – didelių svajonių link

 

I. Duncan gimė airių imigrantų šeimoje. Duncanų šeima nuolatos patirdavo nepriteklių. Tėvai – muzikos mokytoja Mary Isadora Gray ir tėvas bankininkas Josephas Charlesas Duncanas – turėjo išlaikyti keturis vaikus. Isadora buvo jauniausia dukra. Netrukus po jos gimimo tėvas neteko darbo. Šeimos materialinė padėtis dar labiau pablogėjo, ir tai pakenkė sutuoktinių santykiams. I. Duncan tėvai išsiskyrė 1880 m. Vaikai liko gyventi su motina. Netrukus jie persikraustė į Oklandą. Motina stengėsi gausią šeimą išlaikyti dirbdama muzikos mokytoja ir mokydama vaikus skambinti pianinu.

 

Būdama 10 m. Isadora pajuto, kad mokykla varžo jos individualumą ir saviraiškos laisvę, atima daug laiko. Taip pat mergaitė lankė ir baleto užsiėmimus, tačiau netrukus suvokė, kad baletas yra tik manieringa laikysena ir vaikščiojimas ant pirštų galiukų. Isadora norėjo šokti kitaip – gyvybingai. Motina neprieštaravo, kad dukra mestų mokslus. Pinigų nuolatos stigdavo, todėl paaugusios Isadora ir jos vyresnė sesuo uždarbiaudavo mokydamos vietinius vaikus šokti.

 

Nuo vaikystės I. Duncan traukė gamta, garsai ir judesiai. Ji laiką mėgdavo leisti gamtoje, nutolusi nuo žmonių klajodavo miške. Vėliau iš gamtos pasisemtą įkvėpimą, perimtus natūralius gamtos judesių elementus panaudojo šokdama ir kurdama profesionalius modernius šokius. Iki I. Duncan ir jos mokinių profesionalus šokis įsivaizduotas kaip baletas arba griežtai struktūruotas šokis.

 

Iš pradžių per savo pasirodymus Isadora šoko pagal garsių kompozitorių kūrinius – J. Brahmso, R. Wagnerio, L. van Beethoveno. Tačiau tokie pasirodymai sulaukė negailestingo to meto meno kritikų vertinimo. Anot jų, jauna šokėja neturėjo teisės tokiu būdu interpretuoti tokių didžių klasikų kūrinių. Vos sulaukusi devyniolikos mergina išvyko į Niujorką ieškoti šlovės ir sėkmės, daryti tai, kas jai labiausiai patinka, t. y. kurti šokį, šokti taip, kaip niekas iki šiol nešoko. Tačiau Isadoros pirmieji pasirodymai nesulaukė sėkmės. Įmantrūs ir nesuprantami šokiai publikos liko nesuprasti, ir jaunoji šokėja buvo nušvilpta. Pasirodymai Niujorke ir Čikagoje sulaukė mažai sėkmės, todėl I. Duncan patraukė ieškoti laimės į Europą. Iš menkų santaupų įsigijo laivo bilietą ir patraukė Didžiosios Britanijos link.

 

Karjeros Europoje pradžia

 

Isadora studijavo senąją antikos kultūrą ir meną. Ją žavėjo graikų skulptūros, jų sustingę judesiai ir grakštumas. Mergina mėgino šiuos judesius kopijuoti šokdama, taip pat pridėjo savų interpretacijų.

 

Londone dar mažai kam žinoma garsi šokėja iš pradžių šoko per įvairius renginius, pobūvius, turtingų žmonių namuose, kol užsidirbo pinigų tam, kad vėliau išsinuomotų studiją. Tuomet jau galėjo ruoštis didesnio masto pasirodymams, mokyti šokti vaikus ir kitaip plėtoti savo veiklą. 1900 m. I. Duncan išvyko į Prancūziją, kur jai didelį įsipūdį paliko antikos meno kūriniai Luvre ir tais pačiais metais vykusi Pasaulio paroda.

 

1904 m. atidarė pirmąją pasaulyje modernaus šokio mokyklą Grunewalde (Vokietija), kurioje mokė modernaus šokio pagal savo suvokimą. Šią mokyklą baigė ir šešios jos mokinės, vėliau tęsusios jos šokių mokymą. I. Duncan taip pat atidarė savo šokių mokyklas, aktyviai rengė pasirodymus Rusijoje, Vokietijoje, Graikijoje ir Skandinavijoje.

 

Pažintis su magu ir tragiški sutapimai?

 

1910 m. viename pobūvyje Isadora susipažino su britų okultistu, magu ir filosofu Aleisteriu Crowley. Tiesa, ezoterikas labiau domėjosi ne ja, o jos geriausia drauge Mary Dempsey, su kuria vėliau turėjo romaną. Juos siejo ne vien erotiniai ryšiai – M. Dempsey taip pat redagavo A. Crowley leidžiamą filosofijos ir magijos žurnalą. Vėliau magas prisipažino, kad I. Duncan ir jos bičiulė buvo kai kurių jo ezoterinių novelių veikėjų prototipai. Įdomu tai, kad būtent M. Dempsey padovanojo Isadorai šaliką, kuriuo pasidabinus ją ištiko tragiška žūtis…

 

Isadora susilaukė dviejų nesantuokinių vaikų. Vieno jų tėvas buvo siuvimo mašinų magnato sūnus Paris Singeris, o kito – teatro dizaineris Gordonas Craigas. Netgi auklėdama vaikus I. Duncan pasižymėjo netradiciniu, istoriniui laikotarpiui nebūdingu požiūriu. Ji manė, kad atžalos turi mokytis iš savo klaidų ir būti visiškai savarankiškos. I. Duncan auklėjo vaikus laisva dvasia ir gerbė jų asmenybes.

 

1913 m. balandžio 19 d. po pietų, praleistų mieste su Isadora ir P. Singeriu, vaikai, lydimi auklės, važiavo namo automobiliu. Deja, įvyko nelaimingas atsitikimas. Vairuotojas bandė išvengti susidūrimo su kitu automobiliu ir netyčia įlėkė į Senos upę Paryžiuje. Po šios avarijos I. Duncan niekada neatsigavo, nes mylimo sūnaus ir dukros mirtys ją visiškai sugniuždė.

 

Savo autobiografijoje garsi šokėja pasakojo, kad maldavo italų skulptoriaus Romano Romanellio, jog permiegotų su ja ir taip padėtų susilaukti dar vieno vaiko, kurio be galo troško. 1914 m. Isadorai iš tiesų gimė dar vienas nesantuokinis vaikas, išgyvenęs vos kelias valandas. Jam niekada nebuvo suteiktas vardas.

 

Biografai pastebėjo, kad legendinės šokėjos gyvenimas buvo pažymėtas tragišku ženklu. Jame gausu įvairių sutapimų. Automobilio avarijoje žuvo ne tik artimi asmenys, bet ir pati šokėja buvo ne sykį pakliuvusi į gyvybei pavojingas situacijas.

 

Skandalingas asmeninis gyvenimas

 

Tiek savo profesinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime I. Duncan laužė tabu ir tuo metu nusistovėjusias visuomenės normas.

 

1920 m. žymi šokėja lankėsi Rusijoje. Jai paliko įspūdį tuomet neseniai praūžusi revoliucija ir komunistų idėjos. Netrukus jau viešai teigė esanti „raudona“. 1921 m. I. Duncan priėmė Rusijos pilietybę ir neteko Amerikos pilietybės. Rusijoje atidarė savo šokių mokyklą, rengė pasirodymus, aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje ir bohemos gyvenime, bendravo su teatro režisieriumi Konstantinu Stanislavskiu.

 

1922 m. susituokė su 18 m. už ją jaunesniu Rusijos poetu Sergejumi Jeseninu. Sutuoktiniai nuvyko į JAV, tačiau ten nebuvo sutikti svetingai. Tuo metu poros santykiai pradėjo šlyti. S. Jeseninas mirė Rusijoje 1925 m. Mirties priežastis – savižudybė. Iki tol rašytojas sirgo depresija ir gydėsi psichiatrinėje ligoninėje.

 

Tragiška mirtis

 

Paskutiniais gyvenimo metais I. Duncan šokių pasirodymai tapo vis retesni. Šokėja pasinėrė į bohemiško gyvenimo sūkurį. Sklido gandai apie jos romanus, meilužius ir nuolatinį girtavimą blaškantis tarp Paryžiaus bei Viduržemio jūros pakrantės.

 

1927 m. rugsėjo 14-osios naktį Nicoje Isadora įsėdo į automobilį. Ji vyko iš pobūvio, pasipuošusi ilgu, žemę siekiančiu raštuotu šaliku. Atsisveikindama teatrališkai tarė: „Sudie, draugai! Aš einu į šlovę!“ Automobilis toli nenuvažiavo – ilgas šalikas įsivėlė į transporto priemonės ratus. Šokėja mirė akimirksniu. I. Duncan buvo palaidota Paryžiaus Per Lašezo kapinėse šalia savo vaikų.

 

Paskutiniais gyvenimo metais draugų paskatinta parašė autobiografinę knygą „Mano gyvenimas“. Nepaisant asmeninį gyvenimą lydėjusių tragedijų ir skandalų, Isadora paliko ryškų pėdsaką modernioje Vakarų kultūroje. Šiuolaikinis modernus šokis neįsivaizduojamas be jos įtakos.

 

Įdomu

 

  • Buvo biseksuali – romantinius ryšius palaikė tiek su vyrais, tiek su moterimis. Manoma, kad turėjo romaną su to meto italų aktore Eleonora Duse ir rašytoja Natalie Barney.
  • Pirmoji sukūrė natūralaus kvėpavimo šokant idėją, įkvėpimus ir iškvėpimus prilygindama su jūros bangų potvyniais bei atoslūgiais.
  • Iki XIX a. pabaigos šokiai buvo geometriškai tikslūs, turėjo griežtą struktūrą. I. Duncan dėka atsirado nauja modernaus šokio kryptis, paremta natūraliais gamtos dėsniais ir laisvais judesiais. Ji teigė, kad šokis – tai pirmiausia meno forma. Taip pat būtent ji atkreipė dėmesį į šokėjų kostiumus – iki to laiko manyta, kad šokančiųjų apranga nesvarbi.
  • Gydytojai tokius įvykius, kai traumos įvyksta drabužio daliai arba plaukams patekus į besisukantį mechanizmą, vadina „Duncan sindromu“. Tokie įvykiai netgi šiais laikais dažni Indijoje, kur tradicinių laisvų drabužių skvernai įsisuka į rikšų tempiamų arba minamų vežimų ratus.

 

 Arnold Genthe  nuotrauka