Jau ne vieną šimtą metų pasaulyje gyvuoja pasakojimai apie klestintį miestą, kuriame slypi didžiuliai turtai ir viskas tviska auksu. Tačiau tai tiesa ar tik dar vienas mitas? Aišku tik viena – tikrosios vietos, kur egzistuoja šis mitinis lobių kraštas, kol kas nepavyko rasti dar nė vienam keliautojui.

 

Eldoradas

Legendos kilmė

 

Ilgą laiką Eldoradas buvo įsivaizduojamas kaip tam tikra vieta. Daugelis Naujojo pasaulio tyrinėtojų tikėjo, kad Pietų Amerikos džiunglėse egzistavo karalystė, valdoma auksinio karaliaus. Vis dėlto senieji tekstai atskleidė visai kitą istoriją.

 

Centrinėje Kolumbijos dalyje maždaug 800 m. įsikūrė muiskų (Muisca) gentis. Eldorado legenda labai panaši į šios genties ritualą, skirtą naujojo lyderio inauguracijai. Jo metu būsimasis vadas būdavo padengiamas aukso dulkėmis. Plaustu pasiekus Gvatavito (Guatavita) ežero centrą prasidėdavo aukojimo dievams ceremonija – aukso dirbinių ir brangakmenių metimas į vandenį. Tada vadas šokdavo į ežerą, kad nuplautų kūną dengiančias aukso dulkes. Muiskai tikėjo, kad toks ritualas nuramins dievus ir šie suteiks jų gyvenimui pusiausvyros bei harmonijos.

 

Pasakojimai apie šią vietinių gyventojų tradiciją pasiekė ir pirmuosius europiečių keliautojus. Būtent jie sugalvojo istorijoje minimą vadą įvardyti kaip El Dorado (liet. „paauksuotasis“). Ilgainiui pagal šį pasakojimą susiformavo legenda apie aukso miestą ir turtingą jo valdovą.

 

Ilgalaikės paieškos

 

Į Lotynų Amerikos regioną pirmieji europiečiai atvyko XVI a. Išgirdę vietinių pasakojimus apie itin turtingą valdovą jie leidosi ieškoti paslaptingojo lobių miesto. Bene anksčiausiai ekspedicijas į Eldoradą ėmė vykdyti vokiečių ir ispanų keliautojai: Ambrosiusas Ehingeras, išsiskyręs labai žiauriu elgesiu su vietos gyventojais, Georgas von Speyeris ir Nikolausas Federmannas, ispanai Alonso de Herrera bei Gonzalo Díaz de Pineda. Vis dėlto šių kelionių metu aukso miesto surasti taip ir nepavyko.

 

Vieną sėkmingesnių ekspedicijų surengė ispanų konkistadoras Gonsalas Chimenesas de Kesada (Gonzalo Jiménez de Quesada). 1536 m. su maždaug 700 vyrų išvykęs iš Santa Martos gyvenvietės jis patraukė Kundinamarkos plokščiakalnio link. Šioje vietovėje keliautojas aptiko muiskų genties gyvenamas teritorijas. Iš pradžių jie tikėjo, kad pagaliau surado legendinį miestą. Tačiau šios minties greitai atsisakė. Dalinai nusausinę Gvatavito ežerą (1545 m.) ispanai nusivylė rasto aukso kiekiu ir nusprendė, jog Eldorado reikia ieškoti kitur.

 

Apie 1530–1536 m. legendinio miesto ieškoti išsiruošė ir vokiečių tyrinėtojas Nikolausas Federmanas (Nicolaus Federmann). Jo žygis truko beveik trejus metus, tačiau žymesnių atradimų nepadarė: pirmosios kelionės metu aptiko tik keletą nedidelių gyvenviečių, o Kundinamarkos plokščiakalnį už jį anksčiau pasiekė ispanai. Iš visų prieš jį keliavusių europiečių Federmanas išsiskyrė pakankamai humanišku elgesiu su vietiniais gyventojais – priešingai nei daugelis konkistadorų siekdamas sužinoti lobių buvimo vietą jis vengė naudoti kankinimus ar kitas žiaurias priemones. Grįžęs į Europą parašė savo kelionių autobiografiją. Šiais laikais ji laikoma vienu iš nedaugelio pirminių šaltinių apie tuomet vykdytas Eldorado paieškas.

 

1541 m. ieškoti miesto išsiruošė kiti du ispanų keliautojai – Gonsalas Pisaras (Gonzalo Pizarro) ir Fransiskas de Oreljana (Francisco de Orellana). Tačiau užsibrėžto tikslo jiems įgyvendinti taip pat nepavyko. Praėjus keliems mėnesiams po ekspedicijos pradžios didžioji surinktos grupės narių dalis mirė dėl alkio, ligų ar konfliktų su vietos indėnais. Pasitraukus G. Pisarui žygį tęsė tik Oreljana, kuris vėliau išgarsėjo kaip Amazonės upės atradėjas.

 

XVI a. vienas po kito Eldorado lobių ieškojo daugybė keliautojų. Nors jų paieškos taip ir likdavo bevaisės, dingusio miesto egzistavimu nenustota tikėti. Įkvėptas ankstesnių keliautojų pasakojimų seras  Valteris Relis (Walter Raleigh) nusprendė pats leistis į paieškas. Jis tikėjo, kad legendinis Eldoradas – tai indėnų miestas Manoa, įsikūręs prie Gajanoje esančio Parime ežero. Jį surasti keliautojas bandė net du kartus: pirmąją kelionę 1595 m. pradėjo prie Orinoko upės žiočių, o į antrąją išvyko 1617 m. Tačiau jos abi baigėsi nesėkmingai. Valteris Relis laikomas vienu paskutinių didžiųjų tyrinėtojų, siekusių surasti paslaptingąjį Eldoradą.

 

Šiuolaikinė samprata

 

Net du amžius ieškodami Eldorado Naujojo pasaulio užkariautojai išnaršė įvairiausius Pietų Amerikos kampelius. Kelionėms vis baigiantis nesėkmingai daugelis žmonių ėmė tikėti, kad ši aukso šalis nuo pat pradžių tebuvo mitas. Tai mėginta įrodyti ir vokiečių keliautojo bei gamtininko Aleksanderio fon Humbolto kelionės į Lotynų Ameriką metu. Viename iš jo atliktų tyrimų paaiškėjo, kad Parime ežeras, kurio pakrantėje V. Relis bandė surasti Eldoradą, iš tiesų yra sezoninių potvynių užtvindoma Rupununi savana. Neradus konkrečių jo egzistavimo įrodymų pasaulyje gimė dar viena legenda apie paslėptų lobių miestą.

 

Modernusis Eldoradas

 

Šiais laikais legendinės šalies pavadinimas dažniausiai vartojamas kaip metafora, reiškianti vietą, kurioje galima greitai praturtėti. Eldoradą taip pat galima rasti įvairių valstybių žemėlapiuose. Pavyzdžiui, Venesueloje, Meksike, Kanadoje yra miestų, pavadintų „El Dorado“ ar „Eldorado“ vardu. Skaičiuojama, kad vien Jungtinėse Amerikos Valstijose miestų tokiu pavadinimu yra net 13.

 

Aukso miesto legenda įkvėpė ir daugybę populiariosios kultūros rašytojų, filmų bei muzikos kūrėjų. 1849 m. amerikiečių poetas Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe) sukūrė garsųjį eilėraštį „Eldoradas“, kuriame narsus riteris beveik visą savo gyvenimą praleidžia ieškodamas paslaptingosios šalies. Vėliau šis autoriaus kūrinys pritaikytas ir kaip dainų tekstas. Atsiradus kinui Eldoradas tapo populiaria filmų tema. Šiais laikais gerai žinoma animacinė komedija „Kelias į Eldoradą“ (2000), filmas „Eldoradas“ (2010) ir kt.

 

Įdomu

 

  • Dingusiais aukso ir lobių miestais laikomi legendomis apipinti Manoa, Omagua, Paititi ir Cezarių miestai.
 
  • Eldorado paieškas bene labiausiai skatino europiečių godumas, turtų ir galios siekimas. Toks keliautojų požiūris stipriai paveikė vietos gyventojus: siekiant išpešti informacijos jie buvo kankinami, taip pat išnaudoti kaip darbo jėga.
   
  • Britas Percivalis Harrisonas Fawcettas buvo vienas iš keliautojų, į Pietų Ameriką vykusių ieškoti Eldorado, kurį pats vadino miestu Z. 1925 m. prasidėjusios ekspedicijos metu jis paslaptingai dingo Amazonės džiunglėse. Nuo tada buvo surengta daugiau nei 13 gelbėjimo operacijų, nusinešusių net 100 žmonių gyvybes. Vis dėlto tikrasis keliautojo likimas taip ir liko neatskleistas.
 
  • Mitinio Eldorado paieškos turėjo didžiulę įtaką Pietų Amerikos tyrinėjimams – vykdytų kelionių metu padaryti atradimai leido sukurti detalius vietovės žemėlapius.
 
  • Dėl nesėkmingų ekspedicijų numanoma Eldorado vieta nuolat keitėsi. Iš pradžių tikėta, kad miestas yra Andų aukštikalnėse. Ištyrinėjus šias vietoves imta ieškoti rytinėse Andų papėdėse, vėliau – Orinoko upės baseine, Gvianos plokščiakalnyje.
 
  • XVI a. Europoje buvo išleisti žemėlapiai, kuriuose mitinio Eldorado miesto vieta tapo Parime ežero pakrantė.
 

Šiek tiek plačiau apie Eldoradą, jo lobius, žemėlapius vaizdo įraše: