Edward Warren gimė 1926 m. rugsėjo 7 d.

             Mirė 2006 m. rugpjūčio 23 d.

Lorraine Warren gimė 1927 m. sausio 31 d.

Daugiau kaip penkis dešimtmečius amerikiečiai Edas ir Loreina Vorenai buvo vadinami žymiausiais JAV demonologijos ir dvasių ekspertais. Būtent šiuos žmones religinės institucijos daug kartų kvietė padėti susidoroti su itin sudėtingais ir pavojingais demoniškais reiškiniais. Per keletą dešimtmečių sutuoktinių pora buvo susidūrusi su kunigų egzorcizmo atvejais, fiziškai jaučiamais ir vizualiai pastebimais piktųjų dvasių apsireiškimais, antgamtinių jėgų smurto protrūkiais, piktųjų dvasių užvaldytais namais ir netgi mirusiųjų persikūnijimais.

 

Vaikystė šaltuose namuose

 

E. Vorenas vaikystę praleido name, kuriame vaidenosi. Nepaisant stiprių berniuko pojūčių, kad aplink vyksta kažkas nepaprasto, jo tėvas, kuris dirbo policijos pareigūnu, nuolat kartojo, jog kiekvienas reiškinys turi logišką paaiškinimą. Viename interviu Edas pasakojo, kad daugelį metų apie trečią valandą nakties prasidėdavo dvasių siautėjimai, pasireiškiantys varstomomis spintos durimis, įsijungiančiomis ir išsijungiančiomis šviesomis, girdimais žingsniais, giliais atodūsiais. Kartais veidrodžiuose pasirodydavo senyvos moters atvaizdas. Vorenų namuose būdavo labai šalta. Nepaisant oro lauke, juose tvyrodavo kone kaulus geliantis šaltis, kurį vėliau E. Vorenas gebėjo identifikuoti kaip vieną iš paranormalių reiškinių požymių. Daug metų berniukas bandė savo baimes raminti pokalbiais su tėvu ir logiškų paaiškinimų paieškomis, tačiau daugybė klausimų Edui taip ir liko neatsakyti.

 

Plačiai atvertos durys

 

Sulaukęs šešiolikos Edas įsidarbino tvarkytoju Bridžporto teatre, kuriame kiekvieną trečiadienio vakarą kartu su motina lankydavosi mergina, vardu Loreina. Jaunuolis troško su ja susipažinti, kol galų gale išdrįso pakviesti Loreiną į pasimatymą, ir jiedu pradėjo draugauti. Sulaukęs septyniolikos E. Vorenas įstojo į karinį jūrų laivyną, o po keturių mėnesių grįžęs namo atostogoms vedė Loreiną. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sutuoktiniai vėl buvo kartu, netrukus susilaukė ir dukters. Edas pradėjo tapyti nuostabius paveikslus, kuriuos pavykdavo brangiai parduoti, todėl šeima nepritekliaus nejautė. Tačiau E. Voreną vis dar traukė nepaaiškinami reiškiniai, vaiduoklių istorijos ir pomirtinis gyvenimas, egzistuojantis aplink. Išgirdęs istorijų apie namus, kuriuose vaidenasi, jis įkalbindavo žmoną juos apžiūrėti. Nedaugelis žmonių norėjo įsileisti nepažįstamuosius, todėl E. Vorenas ne kartą pasinaudojo savo talentu tapyti. Jis nupiešdavo namą su vaiduokliais languose ir piešinius įteikdavo namo gyventojams, kurie tikėdami, kad Edas piešia tai, ką mato, mielai jam ir Loreinai atverdavo savo namų duris.

 

Kitas lygmuo

 

E. Vorenas teigė, kad dvasios egzistuoja kitame lygmenyje, jos visada yra šalia mūsų, tačiau tik išskirtiniai žmonės geba jas matyti ir su jomis bendrauti. L. Voren skeptiškai žiūrėjo į vyro pomėgį domėtis paranormaliais reiškiniais, kol vieną kartą kartu su juo apsilankiusi name, kuriame vaidenasi, aiškiai pamatė perregimą siluetą ir puikiai girdėjo jo tariamus žodžius. L. Voren ilgą laiką aiškinosi apie savo aiškiaregystės prigimtį, kol galų gale priėmė tai kaip aukštesniąją duotybę. Loreinos aiškiaregystės dovana tapo viena pagrindinių priežasčių sutuoktiniams pradėti domėtis dvasių pasauliu kur kas profesionaliau. Edas ne kartą pabrėžė, kad jo tyrimai, aiškinimai ir priemonės, padedančios gyviesiems atrasti ramybę nuo dvasių pasaulio, paremti teorinėmis bei religinėmis žiniomis, demonologijos studijomis, vaizdo ir garso įrašais bei praktiniais užsiėmimais. Vyras teigė neturintis jokių galių bendrauti su dvasių pasauliu ir nė nemėginantis to imituoti, tačiau labai vertino žmonos ir kitų aiškiaregių bei mediumų darbą. Sutuoktinių pora bendradarbiavo su daugybe kitų paranormalių reiškinių tyrėjų, tačiau Edo siekiamybė iš tiesų padėti apsėstiems ar dvasių apsireiškimų kankinamiems žmonėms atskleidė begalę šios srities apsišaukėlių. E. ir L. Vorenai niekada neimdavo užmokesčio už savo darbą. Jie nuolat akcentuodavo, kad žmogus, turintis nežemišką dovaną, privalo padėti tiems, kuriems reikia jo pagalbos, nereikalaudamas už tai jokio atlygio.

 

Įrodymais tapę artefaktai

 

E. ir L. Vorenai daugelį egzorcizmo, dvasių išvarymo ir namų išvalymo praktikų užfiksavo vaizdo ir garso įrašuose. Demonologų šeima publikavo devynias knygas, kuriose aprašė matytas dvasių ir demonų apraiškas, skaitė paskaitas paranormalių reiškinių tema keliuose JAV universitetuose, kūrė televizijos laidas ir dokumentinius filmus apie vaiduoklius bei dvasias. Susidūrę su daugiau negu 4 000 įvairių paranormalių reiškinių, jie įsteigė savo vardu pavadintą okultizmo muziejų, kuriame eksponuojami įvairūs demoniški daiktai, artefaktai, per itin pavojingas okultines apeigas naudoti elementai, vaizdo ir garso įrašai. Muziejaus lankytojams giežtai draudžiama liesti eksponatus. Dauguma jų laikomi po stiklu su įspėjamaisiais ženklais ar užrašais. Pasak L. Voren, šie daiktai buvo surinkti visų pirma tam, kad nekeltų grėsmės žmonėms, kuriems E. ir L. Vorenai padėjo atrasti vidinę sielos ar namų ramybę. Bet koks muziejaus eksponatų fizinis kontaktas su gyva būtybe gali tapti jungiančia gija demoniškai jėgai išsilaisvinti ir įsikūnyti kitame objekte arba erdvėje.

 

Pavojingi muziejaus eksponatai


E. ir L. Vorenų okultizmo muziejuje eksponuojama šešėlių lėlė, kuri gali sutrikdyti miegančio žmogaus širdies veiklą ir sukelti rimtų sveikatos problemų arba netgi mirtį. Ten taip pat galima išvysti šėtono stabą, rastą Konektikuto miškuose, kuriuose periodiškai dingdavo žmonės ir sklandė įvairiausių pasakojimų bei legendų apie velnio apsireiškimus. Be to, muziejuje saugomi veidrodžiai, kuriuose įsikūnijusios demoniškos dvasios. Taip pat eksponuojamos įvairios kaukės, naudotos per vudu praktiką ir įvairių genčių ritualines apeigas. Galima pamatyti ir vaikų antkapius, naudotus velnio garbintojų draugijų. Netgi vargonus, atvežtus iš bažnyčios, kurioje egzorcizmo seansas buvo atliktas pačiam kunigui. Pastarieji savaime kartais pradeda groti. Šiame muziejuje rodomi ir Vorenų paranormalių reiškinių tyrimų bei praktikų vaizdo įrašai, demonstruojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotos dvasių intervencijos ir gamtos anomalijų apraiškos.

 

Bažnyčios pripažintieji

 

E. ir L. Vorenai ilgą laiką kovojo su žmonių skepticizmu ir išankstiniu nusistatymu paranormalių reiškinių atžvilgiu. Jų įkurtas okultizmo muziejus ir viešos paskaitos, publikuotos knygos ir bendravimas su žiniasklaida buvo pagrįstas siekiu išsivaduoti nuo neigiamo įvaizdžio. Pora visą laiką praktikavo katalikybę, dėl daugelio savo tiriamų reiškinių konsultavosi su dvasininkais ir religinių institucijų atstovais. Ne kartą kunigai kreipėsi į E. ir L. Vorenus prašydami pagalbos sudėtingais dvasių apsėdimo ar egzorcizmo atvejais, kai nepadėdavo šventintas vanduo ir maldos. XX a. 6-ajame dešimtmetyje E. ir L. Vorenai įkūrė Naujosios Anglijos paranormalių reiškinių tyrėjų bendruomenę, vienijančią medijus, aiškiaregius, mokslininkus, religinių bendruomenių atstovus ir paprastus žmones, kurie buvo susidūrę su antgamtiniais reiškiniais ir tikėjo, kad egzistuoja pasaulis už žmogaus suvokimo ribų. Edas ne kartą teigė, kad nepaaiškinami reiškiniai nebūtinai turi būti susiję su dvasių pasauliu. Būtent todėl jų įkurtoje Naujosios Anglijos paranormalių reiškinių tyrėjų bendruomenėje buvo itin laukiami mokslininkai, gydytojai ir akademikai, galėję padėti išaiškinti kai kuriuos sudėtingus persekiojimo atvejus, kuriuose nepavyko rasti demoniškų apraiškų.

 

Gyvenimas po mirties


E. Vorenas mirė 2006-aisiais, sulaukęs 79-erių savo namuose, Konektikute, žmonos ir vaikų apsuptyje. Teigiama, kad garsus demonologas mirė natūralia mirtimi. L. Voren vis dar praktikuoja paranormalių reiškinių tyrinėjimus ir tęsia savo vyro inicijuotą veiklą. Neseniai kino teatruose pasirodžiusiame filme „Išvarymas“ pasakojama apie vieną iš E. ir L. Vorenų tyrimo atvejų, kuomet raganiškos prigimties dvasia persikūnijo į daugiavaikę motiną ir ilgą laiką terorizavo šeimą, keldama grėsmę ne tik jų namų ramybei, bet ir gyvybėms. Viename interviu Loreina teigė visiškai nebijanti mirti, nes visą gyvenimą stengėsi padėti žmonėms, o kitame pasaulyje jos laukia mylimas vyras.

 

Įdomūs faktai

 
  • E. ir L. Vorenai buvo pakviesti tirti žymiąją Amitvilio namo istoriją. Name gyvenusi Lutsų šeima teigė, kad nepaprastai stipri demoniškos prigimties dvasia ne tik buvo apsėdusi Dž. Lutsą, bet ir gebėjo išvaryti visą šeimą iš namų. Prieš tai šiame name gyvenęs R. Defeo 1974-aisiais nužudė savo motiną, tėvą, du brolius ir dvi seseris, teigdamas, kad vidinis balsas liepė taip pasielgti.
  • E. ir L. Vorenai buvo pirmieji Amerikos istorijoje paranormalių reiškinių tyrėjai, sugebėję pateikti teismui daiktinių įrodymų, susijusių su dvasių egzistavimu.
  • 1983-iaisiais pirmąjį ir vienintelį kartą jie susidūrė su piktąja, gyvuliškos prigimties dvasia, kuri per išvarymą stipriai sukandžiojo šalia buvusius žmones. Savo patirtį jie aprašė knygoje „Tikroji istorija apie demonišką vilkolakio apsėdimą“.
  • Viename iš videotekos įrašų užfiksuota baltoji Ystono ragana, kuri ilgą laiką laikyta miesto legenda. Daugiau kaip 50 metų žmonės pasakojo matę baltai apsirengusią moterį, klaidžiojančią šio miesto kapinėse. E. Vorenui pavyko ją nufilmuoti, o vėliau identiškas vaizdinys atsitiktinai buvo užfiksuotas ir Ystono policijos pareigūnų darytuose vaizdo įrašuose.
  • Žymi sutuoktinių pora niekada aklai netikėjo viskuo, ką jiems pasakodavo juos išsikvietę žmonės, todėl dažnai kelis kartus tikrindavo tuos pačius faktus, kviesdavosi skirtingus mediumus arba aiškiaregius, o nieko neradę tokius atvejus fiksuodavo kaip psichikos sutrikimų turinčių žmonių klaidingus įsitikinimus.
  • E. ir L. Vorenų šeima kasdien sulaukdavo vidutiniškai 12 skambučių su pranešimais apie paranormalius reiškinius. Po vyro mirties Loreinai dirbti padeda Naujosios Anglijos paranormalių reiškinių tyrėjų bendruomenės nariai.
 

Giedrė Naidzinavičiūtė