Šukės neša laimę? Tačiau sudaužius veidrodį nesiseks 7 metus? Graikai, tikėdamiesi prišaukti sėkmę, suskambus liaudies dainai ant grindų mėto lėkštes, kad jos sudužtų. Dėl nelabai aiškių priežasčių dūžtantys stiklai nuo seniausių laikų siejami su paranormaliais reiškiniais ir anapusiniu pasauliu. Kaip yra iš tikrųjų?

 

"dūžtantis stiklas"

Kartais galima išgirsti dūžtančio stiklo garsą, nors apsižvalgius aplink nieko panašaus nematyti. Niekas nėra pasikeitę. Žmogus ar žmonės, girdėję tą garsą, yra vieni. Tie, kuriems teko su tuo asmeniškai susidurti, greičiausiai niekaip negali paaiškinti šio fenomeno.

 

Ar kada nors teko būti namuose, kai staiga nutinka kažkas keisto ir nepaaiškinamo? Įsivaizduokite, kad eilinės dienos rytą sėdite savo kambaryje, geriate kavą ir skaitote naujienas internete. Netrukus išgirstate, kad kitame kambaryje vyksta kažkoks sąmyšis. Pasigirsta krentančio ir dūžtančio stiklo garsas. Jei auginate katę ar šunį, tikriausiai pagalvotumėte, kad jie kažką numetė ir sudaužė. Tačiau nuėję patikrinti nustembate, nes viskas kambaryje yra savo vietose – niekas nenukritę ir nesudužę. Ką tada pagalvotumėte? Tikriausiai išsigąstumėte, kad namuose vyksta paranormalūs reiškiniai? Galbūt dvasios siautėja?

 

Jeigu namuose nuolat girdite dūžtančio stiklo ar panašius garsus, vertėtų pasidomėti namo istorija, kokie žmonės jame gyveno prieš jus. Gali būti, kad jūs girdite senų įvykių aidą. Į namo sienas galėjo įsirašyti ankstesnių būsto gyventojų istorija, kuri retkarčiais gali priminti apie save.

 

Gali būti, kad taip apie savo buvimą artimųjų, ypač neseniai išėjusių iš šio pasaulio, dvasios. Kai kurioms mirusiųjų sieloms sunku atsisveikinti su žemiškuoju gyvenimu (ypač, jei žmonės miršta nespėję atlikti visų jiems numatytų užduočių), todėl jos dar kurį laiką gali vaidentis patalpoje, kur praleisdavo daugiausiai laiko.

 

Skeptikai dūžtančio stiklo fenomeną pabandyti paaiškinti, remdamiesi faktais ir fizikos dėsniais. Neretai kai kažkur toli, už kelių kvartalų, dūžta stiklai gali susidaryti iliuzija, kad jie dūžta visai netoli, o namuose arba gatvėje prie pat namų.

 

Mergina kartu su drauge vieną gražią vasaros pavakarę vaikščiojo po apylinkę. Praėjusios keletą namų gatvelėje staiga jos pastebėjo, kad dangų aptraukė stori debesys. Lauke aptemo. Atrodė, kad tuoj prasidės stipri vasaros liūtis. Lyti nepradėjo, bet draugės tolumoje pamatė du raudonus taškus, žybsinčius kitoje gatvės pusėje. Iš karto po to kituose kampuose įsižiebė dar daugiau raudonų švieselių porų. Buvo galima pagalvoti, kad tai tų raudonų taškų atspindžiai. Iš pradžių jos pagalvojo, kad tie taškai – tai įspėjamieji kelio ženklai, rodantys sankryžą, bet netrukus merginos pastebėjo, kad tie raudoni taškai mirksi kaip akys. Paskui jos išgirdo urzgimą. Švieselės pajudėjo. Danguje patekėjo Mėnulio pilnatis ir iš pakampių išlindo trys į rotveilerius panašūs gyvūnai. Tik ketvirtajame sankryžos kampe, į kurį merginos turėjo eiti nieko, be jų, nebuvo. Merginos ketino pasislėpti už kampo ir ten pratūnoti, kol pavojus praeis ir tada pareiti namo. Laimei, šunys jų nesekė iš paskos. Įėjusios į namus, jos iš karto užrakino duris ir tada pradėjo lipti laiptais į miegamąjį. Koridoriuje buvo palikta stiklinė vaza, kurią kaip tik tą dieną atvežė kurjeris ir kuriai dar nebuvo rasta nuolatinės vietos namuose. Viena iš merginų skubėdama netyčia paspyrė tą vazą ir ji ėmė ridentis nuo laiptų, galiausiai nukrito ant grindų ir sudužo į šipulius. Kita mergina sušuko, kad tuoj nubėgs atsinešti šluotą ir pridūrė, kad ji nejudėtų ir nesistengtų rinkti šukių pati, nes gali susižeisti. Tačiau, kai ji grįžo su šluota, pamatė, kad nėra jokių šukių, apskritai nėra jokios vazos. Merginos niekaip negalėjo suprasti, kas nutiko, nes jos abi matė, kaip vaza krito laiptais, o paskui, atsitrenkusi į grindis sudužo į begalę mažyčių šukių!

 

Dūžtantis stiklas – tai vartai į ezoterinį, anapusinį pasaulį. Jeigu pavyktų pažiūrėti pro sudužusį stiklą, dvasios iš anapusinio pasaulio galėtų pereiti į gyvųjų pasaulį. Tikima, kad žiūrėti pro tokį stiklą nevalia, nes smalsaus žmogaus kūną ir sielą gali užvaldyti piktosios dvasios.

 

Sudaužius veidrodį žmogaus siela užstringa anapusiniame pasaulyje. Tikima, kad sudaužius stiklą dūžta ir žmogaus siela, todėl žmogus net gali susirgti, jo gyvenime gali pradėti vykti viena nelaimė po kitos. Senovės romėnai tikėjo, kad žmogaus kūnas atsinaujina kas septynerius metus, todėl išgyvenus šį laiką veidrodžio prakeiksmas baigiasi.

 

Kas tai? Apipusė haliucinacija? O gal namas užkeiktas ir jame vaidenasi vaiduokliai arba apsigyvenusios nežemiškos būtybės? Atsakymų gali būti ne vienas…