Negaliu patikėti, jis ir vėl paskutinę minutę atšaukė pasimatymą! O aš, kaip paskutinė kvaiša, tam ruošiausi ištisas dvi dienas – nusipirkau prabangius apatinius, internete susižvejojau prašmatnų vištienos su medumi ir persikais receptą, gražinausi, tvarkiau namus, ruošiau vaišes… Jaučiuosi tokia pikta ir pažeminta. Kita vertus, ko daugiau galiu tikėtis? Juk esu viso labo niekinga meilužė. Visuomet antroje vietoje po jo šeimos, žmonos, dukrų ir namų. Ir netgi šuns! Nes būtent kažkokia dėl sužalojimo kraujuojanti augintinio koja ir tapo negalėjimo šįvakar susitikti priežastimi – visai šeimai staiga prireikė važiuoti į veterinarijos kliniką. Surysiu viena visą vištą iš pykčio.

 

Šiandien buvo labai sunki diena. Princas kieme persipjovė koją ir siaubingai kraujavo, todėl visi skubiai važiavome pas veterinarą. Ten jį užmigdė operacijai, o po to vargšelis ilgai negalėjo atsigauti po narkozės ir bejėgiškai griuvinėjo, vilkdamas sugipsuotą galūnę. Buvo kraupu matyti jį tokį liūdną ir silpną. Maža to, gali būti, kad išsiaiškinau pritrenkiančią naujieną. Kol tėtis su Princu buvo operacinėje, pastebėjau, kad jis ant minkštasuolio buvo netyčia palikęs savo mobilųjį telefoną. Kad laikas neprailgtų, nusprendžiau pažaisti jame esančius žaidimus. Jų ieškodama kažką netyčia paspaudžiau ir radau SMS žinutę, kurioje tėtis teisinosi kažkokiai AJ, kad šįvakar negalės atvažiuoti, nes šuo susižalojo. Ji jam atrašė, kad jei šuo yra svarbesnis, tegul jis ir kepa jam vištieną su vakariniais pagulinėjimais. Ar tai gali reikšti, kad tėtis turi meilužę? Aš šokiruota. Nusprendžiau kol kas niekam nieko nesakyti.

 

Jis ką tik nusiprausė, apsirengė ir išėjo, o aš likau nuoga gulėti dar šiltoje lovoje – seksualiai patenkinta, bet viduje lyg tuščia. Tais momentais, kai jis su manimi, jaučiuosi tarsi devintame danguje – jis toks geras, meilus, rūpestingas, glosto man plaukus, bučiuoja, prisiekinėja meilę, vis žada palikti žmoną, su kuria jau seniai niekas nebesieja. „Jau greitai, – sako. – Kai tik vyresnėlei baigsis abitūros egzaminai, juk negalima vaiko traumuoti tokiu svarbu metu. O tuomet viskas, skyrybos, imsime gyventi kartu, susituoksime, susilauksime mažylio, būsime pati laimingiausia šeima pasaulyje“. O juk nieko daugiau pasaulyje ir netrokštu, tik normalaus šeiminio gyvenimo, kuriame vyras po darbo grįžta pas mane į namus, o ant grindų krykštauja šliaužiojantis kūdikis. Visuomet tik apie tai svajojau, o ne apie gėdingą meilužės likimą, bet… Kai susipažinome kavinėje, nežinojau, kad jis vedęs. Nuėjome į porą pasimatymų ir to užteko, kad jis visiškai susuktų man galvą ir pavergtų širdį. Greičiausiai buvau labai išalkusi meilės, o jis puikiai mokėjo ją duoti. Kai po gero mėnesio prisipažino turintis šeimą, jau buvo per vėlu – nieko negalėjau sau padaryti, nors ir stengiaus, nors ir tvirtinau, kad negaliu šitaip, kad nesu šeimų griovikė. Jis vis kartojo, kad tai tik laikina situacija. Ir štai, ji tęsiasi dvejus metus.

 

Aš vis dar virpu nuo jaudulio ir adrenalino. Susikaupiau ir paskambinau tai tėčio meilužei! Prisistačiau ir paklausiau, ar dar ilgai kišis į mūsų šeimą. Ji ėmė kažką neaiškiai veblenti, aiškino, kad čia dviejų žmonių reikalas, bet aš susierzinusi išrėkiau, kad mūsų šeimą sudaro keturi asmenys ir kad juos visus liečia faktas, jog kažkokia nepamylėta žiurkė kabinasi tėčiui ant kaklo. Iš pykčio žodžių visai nesirinkau ir tikriausiai skambėjau kaip neišauklėta storžievė, bet koks skirtumas, ką ji apie mane pagalvos?

 

Pasakiau jam, kad man skambino jo dukra ir kad jei ji žino, greitai sužinos ir jo žmona. Jis nepaprastai susinervinęs ėmė blaškytis po kambarį ir susiėmęs už galvos vis kartojo: „Ką aš padariau… koks aš žmogus…“ Nors myliu jį, prisipažįstu, kad buvo šiek tiek smagu matyti jį tokį besikankinantį, o ne išdidų ir savimi pasitikintį, kaip visuomet. Juk kiek dėl jo iškentėjau! Tada jis atsisėdo ant sofos šalia manęs, paėmė į delnus manąsias rankas ir nuleidęs akis pakuždėjo, kad turime viską baigti. Maniau, kad tai puiki proga pradėti skyrybų su žmona procesą – juk jei dukra viską žino, nebesunervinsi jos labiau, nenukentės tie jos suknisti abitūros egzaminai. Tačiau jis pasakė, kad jo žmonai praėjusią savaitę buvo diagnozuotas krūties vėžys, todėl jis reikalingas šeimai. Aš privalau suprasti. Štai kaip.

 

Atrodo, kad mano gyvenimas visiškai griūva – tėtis turi meilužę, mama serga vėžiu, o aš nebegaliu susikaupti mokslams ir tikriausiai neišlaikysiu nė vieno egzamino. Mažvydas parašė, kad nenori man trukdyti mokytis, todėl mums geriau kurį laiką nesusitikinėti. Negaliu patikėti! Gal ir jis turi kitą? Nejaugi tikrai visi vyrai vienodi? Jaučiu, kad greitai neištversiu visos šios įtampos…

 

Šiandien man važiuojant iš darbo tiesiai po automobilio ratais iššoko mergina. Policininkų teigimu, tai panašu į bandymą nusižudyti, tačiau vis viena jie privalo ištirti visas įvykio aplinkybes. Merginos sveikatos būklė labai sunki, ji ištikta komos ir neaišku, ar išgyvens. Taigi man bet kokiu atveju teks stoti prieš teismą. Šiandien nusprendžiau aplankyti merginą ligoninėje, nupirkau didžiulę puokštę gėlių, ketinau nuoširdžiai atsiprašyti jos šeimos, bet… į palatą taip ir neišdrįsau įžengti. Nes ten buvo jis. Supratau, kad vos nenužudžiau jo dukters…