Graikų mitologijoje driados yra medžių nimfos. Įprasta manyti, kad driados yra visų medžių deivės, tačiau tai nėra visai tiesa. Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos, jų vardas reiškia ąžuolą, o indoeuropietiška šaknis „derev(o)-“ reiškia medį. Mituose driados vaizduojamos kaip labai drovios antgamtiškos būtybės. Jos bičiuliaujasi tik su deive Artemide.

 

Uosių driada Mialijadė prižiūrėjo dievų Dzeuso ir Rėjos kūdikį Kretos urve. Žemės deivė Gaja pagimdė nimfą Mialijadę po to, kai ši pastojo nuo kastruoto dievo Urano kraujo. Obelų nimfomis vadinamos epimelijadės, graikinių riešutų nimfos – kariatidės.

 

Graikų nimfos, hamadriadės, gyveno medžiuose ir mirdavo kartu su medžiu. Dėl to graikai tikėjo, kad būtina prašyti dievų leidimo, jei norėdavo kirsti medį, kad per klaidą nenužudytų nimfos. Buvo tikima, kad dievai žiauriai nubaudžia tuos žmones, kurie medžius kerta be leidimo.

 

Ne tik graikų, bet ir kitose pagoniškose kultūrose tikima medžiuose gyvenančiomis dvasiomis. Šios dvasios gali būti gerosios ir piktosios, priklauso nuo to, kuriame medyje apsigyvena. Mene medžių dvasios dažniausiai vaizduojamos panašios į jų tariamas buveines – medžius: ilgomis rankomis, plaukais, prikaišytais lapų ir apsamanojusiu kūnu.