Šiais metais katalikų bažnyčiose Devintinės minimos gegužės 30 dieną. Įvairiuose pasaulio kraštuose ši šventė nukeliama į sekmadienį (birželio 2 dieną). Kilnojama šventė švenčiama, praėjus 11 dienų po Sekminių. Šią dieną 1263 metais įvyko plačiai pagarsėjęs Bolsenos stebuklas, kai apeigų metu iš ostijos pradėjo lašėti Kristaus kraujas. Nuo šios dienos bažnyčiose laikomos šv. Mišios, eina iškilminga procesija. Liaudyje vis dar gajūs, nors daugelio kiek primiršti, įvairūs papročiai, tradicijos ir prietarai. Kartais Devintinės vadinamos pavasario Žolinėmis: piemenėlių, vaikų ir jaunimo švente.

 

Iki šiol galima išvysti, kad religingi gyventojai nešasi pašventinti šv. Mišias beržų arba rūtų šakelių. Parsinešę namo užkiša pastogėse ar už šventųjų paveikslų, kad saugotų namus nuo žaibo ir kitų nelaimių. Dzūkijoje tikima, kad šalia kurmiarausių įsmeigtos tos šakelės, išvaro iš sodo ir daržo šiuos kenkėjus. Šventinta šakele tėvai suduodavo tris kartus vaikams, kad jie visus metus būtų ramūs ir nesiožiuotų, arba sudrausmindavo tuos, kurie pradėdavo pernelyg meiliai žiūrėti į svetimą.

 

Piemenys tą dieną gyvuliams ant galvų uždėdavo beržo šakelių vainikus. Kartais vainikuodavo tik pieningas karves ar pačią pieningiausią iš jų. Sakoma, kad Devintinių vainikai turi ypatingų galių, saugo nuo ligų ir nužiūrėjimo. Šią dieną anksčiau rengdavo apeigines vaišes laukuose. Dažniausiai būdavo skanaujama virtinių su varškės ar spirgučių įdaru. Atsirado net toks posakis, kad per Šeštines reikia suvalgyti šešis virtinius, per Sekmines – septynis, per Devintines – devynis, o per šv. Joną – visą milijoną.