Paryžiaus katakombose, besitęsiančiose apie 300 kilometrų po Prancūzijos sostine, slypi daugiau nei 200 metų istorija. Apie senų urvų, tunelių ir akmens skaldyklų tinklą, kurio sienos nuklotos žmonių kaukolėmis ir kaulais pasakojama gausybė šiurpių legendų.

 

Didžioji dalis katakombų tunelių ir slaptų išėjimų į miestą eiliniams turistams yra nepasiekiamos, tačiau nepamirštama patirtis būtų tiesiog apsilankyti toje Paryžiaus katakombų dalyje, kurioje vedamos ekskursijos.

 

Požemiai pradėti kasti romėnų laikais ne laidoti žmonėms, o išgauti kalkakmenį. Jie iškasė 300 kilometrų ilgio tunelių tinklą. XVIII amžiuje pradėta ieškoti vietos perlaidoti senus palaikus, kad atsilaisvintų vietos naujiems. Dėl netinkamai laidojamų lavonų kildavo epidemijos, todėl patalpinti juos požemiuose atrodė ideali išeitis. Akmens skaldyklose taip pat būdavo laidojami žuvusiųjų per sukilimus, riaušes ir nuteistųjų mirties bausme palaikai.

 

Laidojami asmenys nebuvo svarbūs, todėl nuspręsta taupyti vietą katakombose ir kaulus laidoti ant sienų, iš jų sukurti dekoratyvines skulptūras ir kitus eksponatus. Visa tai ir senovinius piešinius ant sienų, galima pamatyti katakombose ekskursijų metu. Daugybė žmonių liudija paslaptingose Paryžiaus katakombose girdėję nežemiškus garsus, matę paslaptingus šešėlius, figūras ir šviesos blyksnius. Kai kurias turistų grupes apimdavo tokia stipri panika, kad jie privalėdavo tučtuojau išeiti iš požemių. Spėjama, kad vieta yra tokia nejauki, nes palaikai buvo perkelti iš tikrųjų laidojimo vietų, todėl mirusių žmonių sielos neberanda ramybės. Be to, prancūzų revoliucijos metu katakombose vyko žudynės, II pasaulinio karo metu vokiečių kareiviai čia buvo įsirengę bunkerį.