Senovėje bugienių visžaliams krūmams arba medžiams būdavo priskiriama magiškų ir sakralinių galių. Atrodė neįtikėtina, kad augalas net ir šalčiausią žiemą išsaugodavo nenumetęs žvilgančių lapų ir raudonų uogų. Šiais laikais legendomis apipinti bugieniai – vieni iš tradicinių kalėdinių augalų. Floristikoje jie naudojami kalėdinėms puokštėms, vainikams ir kitoms dekoracijoms gaminti.

 

bugienio uogos

Romėnų mitologijoje bugienis buvo šventas dievo Saturno augalas. Per Saturnalijas, kurios prasidėdavo nuo gruodžio 17-osios, būdavo naudojamos šio augalo dalys ritualinėse apeigose. Iš bugienių būdavo pinami šventiniai vainikai, jais puošiami dievo Saturno atvaizdai. Iki šių dienų yra išlikę paveikslų, kuriuose vaizduojamas bugieniais papuoštas dievas.

 

Bugienis – svarbus simbolis krikščionių legendose. Pasakojama, kad Kalėdų naktį gimusiam kūdikėliui Jėzui Kristui jaunas piemuo neturėjo nieko kito, todėl galėjo padovanoti tik bugienio šakelę. Iš augalo šakelių jis supynė vainiką – lyg karūną Dievo sūnui. Tačiau pamatęs, kaip kukliai ir vargingai atrodo jo rankų darbo dovana, vaikinas pravirko, apgailestaudamas, kad gamta yra tokia skurdi. Šventas kūdikis atliko savo pirmąjį stebuklą – netikėtai prisilietė prie bugienių karūnos ir ji pradėjo žibėti ryškiomis spalvomis, kai ant sniego baltumo uogelių užtikšdavo našlaičio piemenėlio ašaros. Nuo jų bugienio uogos vainike nusidažė sodriai raudona spalva.

 

Pirmieji krikščionys buvo persekiojami ir žiauriai baudžiami už nelegalų tikėjimą. Tačiau jokios išorinio pasaulio grėsmės nesumažino tikėjimo naująja religija. Pagoniškoje senovės Romoje ankstyvieji krikščionys švęsdavo kūdikėlio Jėzaus gimimo šventę. Siekdami neatkreipti valdžios dėmesio ir persekiojimo, jie tai darė slapčiomis ir išpuošdavo namus bugienių šakelėmis, nusagstytomis raudonomis uogomis taip pat, kaip ir kaimynai pagonys, kurie šiuo metu minėdavo Saturnalijas. Kai krikščionių skaičius išaugo, o pagonių labai sumažėjo, ilgainiui buvo pamiršta, kodėl iš tikrųjų namai prieš šv. Kalėdas puošiami bugienių dekoracijomis ir taip šis augalas tapo vienu iš krikščioniškosios šventės simboliu. Jis išliko iki šių dienų.

 

Kai kuriose Šiaurės ir Vidurio Europos germanų tautose šis augalas vadinamas „Kristaus spygliu“. Pasakojama, kad dygliuotas vainikas, kurį ant galvos nešė Jėzus, kopdamas į Golgotos (Kalvarijos) kalną, kuriame turėjo būti nukryžiuotas, buvo nupintas ne tik iš erškėčių, bet ir iš bugienių šakų. Tikima, kad ant Kristaus galvos uogos vainike tapo kraujo raudonumo iš baltų, kol jis nuėjo savo kryžiaus kelius. Taip bugienis tapo Kristaus kančių, kurias jam teko patirti paskutiniosiomis gyvenimo Žemėje valandomis, simboliu.

 

Velse (D. Britanija) tikima, kad atnešus į namus bugienio šaką anksčiau nei šv. Kalėdų išvakarėse, namuose gali kilti ginčų ir nesantaika. Jeigu bugienių šakų ar lapų namuose vis dar bus po Naujųjų metų arba praėjus 12 dienų po šv. Kalėdų – tai blogas ženklas, pranašaujantis apie nelaimę. Legenda byloja, kad bugienių galima nešti tik į savo šeimos namus, atnešus į kitų žmonių namus arba nuskynus žydinčią bugienio šaką gali ištikti mirtis.

 

Vokietijoje sakoma, kad užlipti ant bugienių uogų yra bloga lemiantis ženklas. Jeigu bugienis gausiai subrandino uogų, tai žiema bus ilga ir šalta. Tikima, kad namuose laikoma bugienio šakelė iš bažnyčios kalėdinių dekoracijų visus metus saugos ir neš laimę. Tvarte pakabinta šakelė saugos gyvulius nuo ligų ir nelaimių, jie bus sveiki ir sotūs. Kalėdų dieną nulaužta šakelė suteiks apsaugą nuo raganų ir piktųjų dvasių.

 

Druidai tikėjo, kad bugienis yra ypatingas augalas. Žiemą, kai daugelis kitų augalų, nuvysta ir numeta lapus, jis išlieka žalias ir gražus net ir atšiauriausiomis sąlygomis. Bugienio uogos simbolizavo didžiosios dievų motinos, seniausios keltų deivės Danu menstruacijų kraują. Keltų gentys tikėjo, kad bugienių lapai ir uogos apsaugo Žemę, kai šventi ąžuolai numeta lapus. Tai amžino gyvenimo simbolis. Todėl atsirado prietaras, kad virš lovos reikia pakabinti bugienio šakelę – ji padės gerai išsimiegoti ir atsiųs saldžius sapnus.

 

Bugienių uogos žmonėms yra nuodingos dėl jose esančio icilino. Patekęs į žmogaus organizmą, jis sukelia vėmimą, viduriavimą, kitus virškinimo sutrikimus. Spėjama, kad 20 bugienių uogų yra mirtina dozė suaugusiajam. Tačiau šios uogos atlieka ne tik dekoratyvinę funkciją. Jomis minta kai kurie paukščiai ir laukiniai žvėrys. Kalėdinę dekoraciją reikėtų laikyti vaikams neprieinamoje ir nepasiekiamoje vietoje.