Ryškiaspalvės avietės – tai ne vien burnoje tirpstantis skanumynas, bet ir liaudiškas vaistas nuo daugelio ligų. Uogose gausu vitaminų, skaidulų ir fitocheminių medžiagų, kurios veikia kaip antioksidantai. Avietės saugo nuo uždegimų, padeda išvengti net vėžinių susirgimų ar senatvinės geltonosios dėmės degeneracijos (aklumo).

 

Avietės – puikus riboflavino, niacino, folio rūgšties, kalio, magnio, kalcio, vitamino A, vario, liuteino ir vitamino C šaltinis. Be to, 20 procentų uogų svorio sudaro maistinės skaidulos. Nors avietės yra saldžios – tai mažo glikeminio indekso produktai, todėl tinkami net sergantiems diabetu.

 

Avietės praturtintos natūraliu antioksidantu – elagine rūgštimi. Ji apsaugo ląsteles nuo žalingo aplinkos poveikio ir neutralizuoja laisvuosius radikalus. Ląstelių pažeidimai skatina degeneracinių ligų išsivystymą. Taip pat uogose esantys flavonoidai veikia priešuždegimiškai, naikina bakterijas ir grybelius.

 

Remiantis naujausio tyrimo su gyvūnais duomenimis, reguliarus aviečių vartojimas gali slopinti vėžinių ląstelių ir auglių formavimąsi. Avietėse antioksidantų yra kur kas daugiau nei braškėse ar daugelyje kitų uogų ir vaisių.

 

Dėl tų pačių antioksidantų avietės gali padėti išsaugoti regėjimą, jei kyla grėsmė, kad išsivystys geltonosios dėmės degeneracija. Teigiama, kad trys porcijos aviečių kasdien per pusę sumažina riziką susirgti šia liga.

 

Beje, šaldytos avietės nepraranda antioksidantų, tačiau sumažėja vitamino C kiekis. Virtose uogienėse vertingųjų savybių dar labiau sumažėja.