Savaitę atostogavau pas vaikiną, laikinai (bent jau jis taip sakė) emigravusį į Londoną. Vaikščiodami siauromis senamiesčio gatvelėmis užėjome vintažinių daiktų krautuvėlę. Mylimojo senienos niekada netraukė, tačiau pamatęs mano akyse begalinį norą užeiti vidun nusileido ir nusekė iš paskos.

 

mistine

Viduje pajutau tarsi atsidūrusi praeityje, senajame Londone, kur moterys puošėsi ilgomis suknelėmis, vyrai nešiojo aukštas skrybėles, o ponios gėrė juodąją arbatą su pienu iš kiniško porceliano puodelių. Parduotuvėje tvyrojo nenusakoma atmosfera. Tačiau atsigręžusi į vaikiną supratau, kad ne visiems joje laikas tirpsta taip greitai. Norėjau įsigyti kažką, kas primintų kelionę, bet niekaip negalėjau išsirinkti. Labiausiai akį traukė mažyčiai elegantiški auskarai su safyrais. Deja, kainavo daugiau, nei kišenėje turėjau svarų sterlingų. Iš vintažinių daiktų krautuvėlės išėjome tuščiomis. Skaudėjo širdį, nes auskarai puikiai tiko prie veido, labiau išryškino mėlynas mano akis.

 

***

 

Artėjo Kalėdos, laukiau trumpam į Lietuvą grįžtančio vaikino. Pamačiusi po ilgos pertraukos oro uoste, neiškentusi pribėgau ir apsivijusi kojomis jo liemenį apipyliau bučiniais. Žinojau, kad Kostas gimtajame mieste praleis dvi savaites, tačiau atrodė, kad to bus negana. Kalėdų rytą, kai dar abu nuogi gulėjome lovoje, mylimasis pasakė turįs ypatingą dovaną. Iš karto suintrigavo, tačiau pamačiusi dovaną netekau žado – ji tilpo delne. Mažoje juodoje dėžutėje ant aksominės pagalvėlės gulėjo nuostabūs vintažiniai auskarai su mėlynaisiais brangakmeniais. Nuskubėjusi prie veidrodžio bemat įsisegiau išsvajotus papuošalus. Jaučiausi laiminga kaip vaikas, gavęs Kalėdoms mėgstamiausią žaislą.

 

Šventės buvo nuostabios, jaučiausi laiminga. Deja, po metų to paties jau negalėjau pasakyti. Iš pradžių galvojau, kad liūdna dėl išvažiavusio mylimojo. Tačiau juk ir anksčiau išvažiuodavo, bet liūdesys netrukdavo taip ilgai. Kiekvieną rytą keldavausi kamuojama galvos skausmo. Kartais jis būdavo silpnesnis, vos juntamas, o kartais migrena suimdavo taip stipriai, kad net imdavo pykinti, temdavo akyse ir svaigdavo galva. Kasryt norėdama bent šiek tiek praskaidrinti nuotaiką įsisegdavau iš Londono parvežtus auskarus ir grožėdavausi atvaizdu veidrodyje. Dovana vis dar džiugino. Tačiau neilgam.

 

Staiga tapau labai priešiška, ėmiau prie visų kibti. Erzino net menkiausios smulkmenos, į kurias anksčiau tiesiog nekreipiau dėmesio. Tapau vaikščiojančiu nervų kamuoliu, ėmiau rūkyti vieną cigaretę po kitos, nors anksčiau to nedarydavau. Jaučiau, kad pykina nuo kitų žmonių bukumo, situacijų absurdiškumo. Kartais paprasčiausiai jausdavausi nevykėlė.

 

Tapau viskam apatiška. Nemačiau prasmės jungti internetinės pokalbių programos, bendrauti su vaikinu. Negalėjau suprasti, kam flirtuoti ir stengtis patikti, jei vis tiek negaliu jo paliesti, apkabinti, pabučiuoti. Girdėti jo balsą tapo ne malonu, o skaudu. Ėmiau vis dažniau ieškoti priežasčių vakarais su vaikinu nešnekėti. Galiausiai mylimasis mane paliko, pasakęs, kad labai pasikeičiau, tapau atžagari ir nuolat kimbu dėl smulkmenų. Išgirdusi jo priekaištus dar labiau įtūžau ir pasakiau, kad tegu daro ką norintis – man nerūpi. Apimta įsiūčio išsakiau viską, ką galvojau blogiausio. Dalį blogybių sukūriau spontaniškai – iš pykčio. Taigi išsiskyrėme labai negražiai, negana to, internetu. Išjungusi kompiuterį verkiau visą naktį, ryte į darbą teko eiti neišsimiegojusiai.

 

Lyg to būtų maža, tą pačią dieną sužinojau, kad įmonėje numatomas etatų mažinimas. Patekau tarp tų nelaimėlių, kuriems buvo pasiūlyta ieškoti darbo kitur. Jaučiausi sugniuždyta. Grįžusi namo, užtraukiau užuolaidas, kritau į lovą ir gulėjau žiūrėdama į lubas. Iš pradžių norėjau, kad kas nors išgelbėtų, o paskui tapau apatiška. Nenorėjau nieko daryti, tik pasyviai egzistuoti.

 

***

 

Septynias dienas praleidau užsidariusi namuose, atsiribojusi nuo technologijų (telefono, kompiuterio). Nesitvarkiau, net nesiprausiau. Išalkusi užkąsdavau spintelėje rastų likučių – sudžiūvusios duonos, bulvių traškučių, papuvusių obuolių ar šokolado. Net arbatos neviriau, nes įjungti virdulį atrodė daug pastangų reikalaujantis darbas. Gėriau vandenį iš čiaupo.

 

Po septynių dienų sunerimę artimieji mane išsivežė į kaimą. Ten, besėdint prie gluosnio ir kvėpuojant tyru oru, staiga prašviesėjo protas ir atėjo nušvitimo akimirka. Supratau, kad visų mane užklupusių blogybių šaknys – papuošalai iš sendaikčių krautuvėlės. Buvusio vaikino dovanotų auskarų su safyrais beveik niekada neišsisegdavau. Su jais dažniausiai net miegodavau – buvo tokie patogūs, kad nesvarbu, kaip padėčiau galvą, jų niekada nejausdavau.

 

Pagalvojau, kad auskarai tikriausiai priklausė kokiai nors labai liūdnai Anglijos ledi. Spėjau, kad ją kamavo depresija dėl nelaimingos santuokos, meilės be atsako ar patirto persileidimo. Tikriausiai ir ji, segėdama šiuos pasakiškai gražius auskarus, jautėsi prislėgta, nusiminusi ir apatiška. Matyt ji, kaip ir aš, buvo pakliuvusi į aklavietę ir nežinojo, kaip ištrūkti. Staiga supratau, ką privalau daryti.

 

Praskaidrėjus sąmonei išskubėjau namo. Atsistojusi prie veidrodžio bemat išsisegiau vintažinius auskarus. Tiesa, buvo šiek tiek skaudu, kad daugiau niekada jų negalėsiu segėti, nes tiko tobulai. Tačiau intuityviai žinojau, kad jeigu to nepadarysiu, niekas nepasikeis.

 

Tą patį vakarą įkėliau skelbimą, kad parduodu vintažinėje krautuvėlėje pirktus auskarus su safyrais. Po kelių dienų atsirado pirkėja. Moteris džiaugėsi radusi patrauklų pasiūlymą (skelbime buvau nurodžiusi gerokai mažesnę kainą – norėjau kuo greičiau atsikratyti depresiją sėjančių papuošalų). Atidavusi nelemtus auskarus pasijutau pagaliau išsilaisvinusi. Žinojau, kad nuo šiol viskas bus gerai. Supratau, kad atsikračius užkerėto daikto prakeiksmas nebepasieks. Tikiuosi, kad naujoji auskarų savininkė nepatirs nieko panašaus. Galbūt trečiam žmogui prakeiksmas nepersiduos, ir moteris galės nešioti auskarus, arba ji tiesiog bus energetiškai stipri, ne tokia pažeidžiama energetinių vampyrų kaip aš. Auskarai, kad ir kokie gražūs, siurbė mano energiją, kol likau kaip skuduras, durų kilimėlis, kurį visi galėjo mindžioti.

 

Niekada nesigailėjau pardavusi taip patikusių auskarų. Mano gyvenimas ėmė po truputį gerėti. Depresija ir nerimas pasitraukė, sulaukiau gero darbo pasiūlymo. Tačiau svarbiausia – susižadėjau su žmogumi, kurį pamilau visa širdimi. Supratau, kad ši meilė gilesnė ir brandesnė nei ankstesnė. Nuo to laiko vengiu lankytis ir juolab kažką pirkti sendaikčių krautuvėlėse, nors antikvariniai daiktai labai patinka. Tiesiog bijau prisipirkti daiktų, kuriuose likusi dalelė ankstesnių savininkų. Sakoma, kad tokius daiktus galima energetiškai išvalyti, tačiau vis tiek bijau. O jei valymas nepadės ir daiktuose kažkas liks? Ačiū, nebenoriu patirti to, ką teko iškęsti dėl dviejų mažyčių auskarų!

 

Sabrina