Nuo senų senovės raganos, burtininkai ir kerėtojos žinomi kaip geri nuodų ir nuodijimo žinovai. Tai liudija netgi antropologų randami urvinių žmonių piešiniai. Nuodai visuomet buvo slapčiausias ir tyliausiai veikiantis ginklas – geriausias būdas atsikratyti priešo arba nusižudyti. Visi puikiai žinojo, į ką reikia kreiptis prireikus nuodų ar stebuklingojo meilės gėrimo – į patikimą raganą. Būtent dėl to magijos pasaulio atstovės ir atstovai daugybę amžių kaltinti dėl įvairių paslapties gaubiamų mirčių. Be to, tiek anksčiau, tiek ir dabar nedidelėms dozėmis vartojami nuodai naudojami ir kaip haliucinogenai, padedantys raganoms ir šamanams sukelti vizijas.

 

Tylusis ginklas

Nuodai gali būti naudojami daugeliu būdų – kai kuriais auką galima nužudyti akimirksniu: užtektų vos vienos didesnės mirtinos dozės. Tačiau juos duodant mažais kiekiais, žmogus marinamas po truputį ir net nepastebimai: lėtai sukeliant nepagydomą ligą. Pavyzdžiui, jei kiekvieną dieną įmaišysite arbatinį šaukštelį oleandro ištraukos savo aukai į arbatą, jis ar ji susirgs ir mirs tik po gero pusmečio. Dauguma nuodų, naudojamų juodojoje magijoje, yra natūralios kilmės, todėl beveik nesusekami ir neįtariami. Dauguma jų neturi stipraus speficinio kvapo ar skonio, taigi gali būti lengvai įmaišomi į aliejus, pudras, maistą arba gėrimus.

 

Nuodingoji rupūžė

Dar Senovės Romos laikais moterys naudojo rupūžių nuodus, norėdamos atsikratyti nepageidaujamų vyrų ar meilužių. Rupūžės išskiria grupę toksinų, kurie yra vadinami bufotoksinais ir gali sukelti širdies smūgį. Kaip psichodelinis narkotikas Kolorado rupūžės (lot. Bufo alvarius) Pietų Amerikos šamanų naudotos tūkstančius metų, o tropinėje Lotynų Amerikos dalyje paplitusiomis agomis (lot. Bufo marinus) indėnai užnuodydavo strėles. Neilgai trukus po to, kai Kolumbas atrado Ameriką, šie nuodingieji gyvūnai pasiekė ir Europą. Indėnai rinkdavo rupūžių nuodus, įsprausdami jas į bambukų vamzdelius ir kaitindami virš laužo, kol ims tekėti skystis. Kitas būdas išgauti šių gyvūnų mirtinąją dalį – virti juos aliejuje: nuodai pakyla į viralo paviršių ir tampa lengvai surenkami. Šešioliktame amžiuje italai mirkydavo nuodingas rupūžes druskoje, kuria vėliau paprasčiausiai pasūdydavo savo aukai maistą. Kinai naudodavo rupūžių nuodus medicinoje – jais gydydavo dantų skausmą, opas, sinusitą ir kraujuojančias dantenas. Populiarus agos (lot. Bufo marinus) panaudojimo būdas, siekiant atsipalaiduoti, – sudžiovinti jos odą, susukti ją į cigaro pavidalą ir surūkyti. Žinoma, taip svaigintis yra nelegalu bei pavojinga, ypač – tokią suktinę lyžtelti. Vis dėlto tarp JAV jaunimo šis narkotikas gana paplitęs.

 

Vaistinė šunvyšnė

Lotyniškas šio augalo pavadinimas – Atropa belladonna – reiškia gražią moterį, mat senovėje nedidelės jo dozės naudotos akių vyzdžiams išplėsti, o tai, kaip manoma, išryškina moters grožį ir žavesį. Lietuviškasis pavadinimas – šunvyšnė – įspėja, kad nors šio augalo vaisiai primena valgomas vyšnias, jos žmonėms netinkamos, priešingai – nuodingos. Augalas randamas Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje, žinoma, ir Lietuvoje. Dar prieš mūsų erą šunvyšnėmis buvo nuodijami strėlių antgaliai, o Senovės Romos laikais jos tapo populiariais nuodais tarp moterų: augalu dažnai naudojosi net imperatorių Augusto bei Klaudijaus žmonos, norėdamos pašalinti varžoves. Iki Viduramžių šunvyšnės naudotos kaip anestetikai chirurginių operacijų metu. Šis nuodingas augalas ypač pavojingas vaikams, nes jų uogos atrodo kaip skaniosios vyšnios ir netgi turi salsvą skonį, tačiau dvi–penkios uogos yra mirtina dozė vaikams, o dešimt–dvidešimt – suaugusiems. Pati nuodingiausia augalo dalis yra šaknys, tačiau net ir suvalgęs vieną lapą, suaugęs žmogus gali greitai mirti. Senovės legendose ir padavimuose pasakojama, kad šunvyšnių, aguonų ir kitų nuodingų augalų mišinys leisdavo raganoms pakilti nuo žemės ir skraidyti. Visgi greičiausiai tai tebuvo mišinio pavartojusio asmens galvoje sukeltas pojūtis.

 

Karklavijas

Šis nuodingas augalas kilęs iš Europos ir Azijos, tačiau vėliau prigijo ir Šiaurės Amerikoje, dažniausiai randamas miškuose ir pelkėse. Karklaviją galima lengvai atpažinti pagal dailius žvaigždės formos violetinius žiedus bei ovalias centimetro ilgio raudonas uogas, kvepiančias šviežiais pomidorais. Karklavijo vaisiai yra mirtinai pavojingi žmonėms, tačiau juos mielai lesa paukščiai, išnešiojantys augalo sėklas po plačias teritorijas. Nors augalo visos dalys yra nuodingos, jis nesukelia jokio haliucinogeninio poveikio. Karklavijas išoriškai naudojamas kaip medicinos priemonė gydyti sumušimus, mėlynes, patinimus, sausgyslių patempimus, nuospaudas ir skausmus, ypač veiksmingas karklavijo ir ramunėlės mišinys. Juodojoje magijoje karklavijas dažnai rituališkai deginamas kaip auka dievams bei mirusioms sieloms.

 

Tropinės žuvys

Kitas nuodingas gyvūnas, naudojamas kaip efektyvus ginklas, – dviejų rūšių tropiniuose vandenyse gyvenančios žuvys: fu-fu bei dygliuotoji klounžuvė. Jos abi pasižymi dygliuotu kūno paviršiumi ir spygliais įspėja galimus užpuolikus apie savo pavojingumą. Šių žuvų odoje, kepenyse, ikruose ir žarnyne randama nuodo, vadinamo tetrodotoksinu, kuris yra nepaprastai veiksmingas – jis netgi penkis šimtus kartų nuodingesnis už cianidą! Šios žuvys Japonijoje valgomos kaip delikatesas. Žinoma, jas ruošiant iš patiekalo pašalinamos visos nuodingosios dalys. Karibuose sklando legendos, jog fu-fu ir dygliuotosios kardžuvės milteliai gali būti naudojami iš kapų prikeliant zombius.

 

Kiti gamtos nuodai

  • Mandragora – Pietų Europoje, Viduržemio jūros pakrantėje augantis stiprus haliucinogenas bei mirtinas nuodas, Antikoje bei Viduramžiais naudotas įvairiose apeigose. Senovės Graikijoje buvo tikima, kad dėl mandragoros poveikio žmonės ima elgtis kaip žvėrys. Manoma, kad dėl to kilo legendos apie vilkolakius.
  • Juodoji drignė – ir Lietuvoje auganti nuodinga rūšis, kuri, pasak įvairių europiečių legendų, vyrams padeda pritraukti moteris ir/arba susirasti žmoną, o deginama lauke – prišaukti lietų. Iki Viduramžių juodoji drignė buvo naudojama kaip sudėtinė vyno ir alaus dalis, veikianti kaip afrodiziakas.
  • Durnaropė – ją pavojinga netgi paliesti: nesvarbu, ar augančią, ar jau nuskintą ir sudžiovintą. Nors augalas turi daug gydomųjų savybių, jį naudoti labai pavojinga dėl neprognozuojamo ir net mirtino haliucinogeninio poveikio, kuris gali tęstis kelias valandas ar kelias paras. Dėl to durnarope gydomą žmogų paprastai pririšdavo prie lovos, kad jis nesužalotų savęs bei aplinkinių.