Kas yra pragaras? Bet kas pasakys, kad tai vieta, iš kurios niekas negrįžta. Norėdami sužinoti, kaip jis atrodo ir kas ten vyksta, visų pirma turime numirti. Tačiau kaip atrodė senovės graikų ir romėnų pragaras jau galime įsivaizduoti.

 

Hierapolyje (pietų Turkija) esančiame antikiniame Frigijos mieste archeologai tvirtina aptikę vadinamuosius Plutono arba Hado vartus, kurie buvo laikomi įėjimu į požeminį pasaulį. Pasak romėnų mitų, dievas Plutonas užaugo nedideliame urve prie Apolono šventyklos, kuriame nuolatos išsiskirdavo nuodingos dujos.

 

Mokslininkai iš Salento universiteto neabejoja aptikę šią paslaptingą vietą, nes virš įėjimo atrado įrašą su dedikacija pomirtinio pasaulio, mirties dievui Plutonui. Senovės romėnai ir graikai pragarą įsivaizdavo visiškai kitaip nei krikščionys. Jiems pragaras nebuvo tik vieta, kur po mirties patenka nusidėjėliai. Pagal juos į šią vietą po mirties patenka visi.

 

Šalia Plutono vartų vykdavo religinės apeigos. Tačiau tik šventikai galėjo prieiti prie įėjimo, kiti turėdavo stebėti iš toliau. Atvykusiems piligrimams įteikdavo po paukštelį, kurį paleisdavo į urvą, kad pamatytų jo pragaištingą, žudančią jėgą. O žyniai paaukodavo apsvaigusius nuo nuodingų urvo dujų jaučius. Šios apeigos vykdavo iki IV amžiaus. Į jas keliaudavo paskutinieji, išsilavinę pagonys. VI amžiuje istorinę vietą užgrobė krikščionys. Ją dar labiau apgadino ir paslėpė griuvėsiuose dažnai vykstantys Žemės drebėjimai.