Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti paprasčiausio pokalbio, o lankyti mokyklą ar kitą mokymo įstaigą būtų beprasmiška. Vis dėlto dažnai susimąstome, kodėl įsimename vos vieną kartą matytą vaizdą ar girdėtą žodį, bet kartais neprisimename daug kartų skaityto ir kartoto teksto?

   

 

Galinga atmintis

 

Vieną dieną į garsaus rusų psichologo Aleksandro Lurijos laboratoriją atėjo žmogus, kuriuo mokslininkas labai susidomėjo. Šis žmogus (vadinkime jį S.) atgamindavo bet kokią žodžių eilę bet kuriuo metu ir bet kokiomis sąlygomis, nesvarbu, ar tuos žodžius jis buvo girdėjęs prieš savaitę, mėnesį ar daugelį metų. Kaipgi S. sugebėdavo taip ilgai išsaugoti informaciją, A. Lurija tyrė 30 metų.

 

Jis pats aiškino, kad, įsimindamas žodžius, automatiškai juos pakeičia gyvais ir pastoviais vaizdiniais, kuriuos gali matyti arba justi jų skonį, kvapą: „Paprastai jusdavau skonį, svorį, ir man nereikėdavo stengtis žodžio prisiminti – atrodo, jis savaime iškildavo“. Tačiau S. negalėjo kontroliuoti žodžių „kodavimo“. Skaitant žodžiai jam sukeldavo vaizdinius, kurie plūsdavo vienas po kito užgoždami teksto prasmę. Galinga atmintis veikė mąstymą: mintys šokinėjo nuo vaizdinio prie vaizdinio, buvo sunku suvokti sudėtingus daiktų santykius ir abstrakčias idėjas. Taigi unikali S. atmintis daugiau problemų sukeldavo nei jų išspręsdavo.

   

Ką vadiname atmintimi?

 

Atmintis – tai gebėjimas įsiminti, laikyti ir po kurio laiko atgaminti per jutimus surinktą informaciją. Žmogaus atminties modelis panašus į kompiuterio informacijos apdorojimo sistemą. Norint atsiminti bet kokį įvykį, reikia, kad mūsų smegenis pasiektų informacija, kuri būtų išlaikoma ir vėliau atgaminama. Trys pakopos: užkodavimas, laikymas ir atkūrimas, būdingos ne tik žmogaus atminčiai, bet ir kitoms informacijos apdorojimo sistemoms. Pavyzdžiui, biblioteka turi būdą, sutvarkyti, surašyti informaciją (užkodavimas), saugoti ją (laikymas) ir padaryti pasiekiamą vartotojams (atkūrimas). Taigi, turint omenyje mūsų tikslus, kompiuteris yra tinkamiausias atminties veikimo modelis.

 

Panagrinėkime, kaip kompiuteris užkoduoja, laiko ir atkuria informaciją. Pirmiausia kompiuteris įvestį paverčia elektronine kalba (pavyzdžiui, klavišo nuspaudimu), panašiai kaip smegenys juntamąją informaciją – nervinių impulsų kalba. Kompiuterio diske nuolat laikoma labai daug informacijos. Šioje saugykloje galima susirasti ir iš jos susigrąžinti bylą arba dokumentą į trumpalaikę, „veikiančiąją“, atmintį. Panašiai ir mes ilgalaikėje atmintyje laikome daugybę informacijos. Iš savo atminties saugyklos galime susigrąžinti informaciją į ribotų galimybių trumpalaikę atmintį.

   

Atminties rūšys

 

Mes gebame atsiminti labai skirtingą informaciją – aplinkinis pasaulis įvairus, o duomenis apie jį gauname skirtingais kanalais. Pagal tai, ką atsimename, atmintis skirstoma į motorinę (judesių), vaizdinę, emocinę ir žodinę.

 

Motorinė atmintis – tai gebėjimas įsiminti, laikyti atmintyje ir atsiminti judesius bei jų seką. Tai darbinių ir sportinių įgūdžių pagrindas. Sakoma, kad geri sportininkai iškart pagauna kokį nors judesį. Be motorinės atminties nemokėtume vaikščioti, rašyti, bėgti, šokti ir t. t.

 

Vaizdinė atmintis – tai gebėjimas įsiminti, saugoti atmintyje ir atsiminti objektus, reiškinius ir jų ypatybes. Informacija atsimenama vaizdiniu pavidalu – atsimename, kaip atrodo mūsų draugai, namai, mokykla ir t. t.

 

Emocinė atmintis – gebėjimas įsiminti, laikyti atmintyje ir atsiminti jausmus, išgyvenimus. Atsimename ne vien tai, kad pykome, džiaugėmės, bet ir savo vidinę būseną tuo metu. Atsimenami išgyvenimai visada siejasi su kokia nors veikla, todėl nuolat skatina mus imtis tam tikrų veiksmų ar nuo jų atgraso. Pavyzdžiui, jeigu miške išsigandome žvėries, stengiamės daugiau į mišką nekelti kojos; jeigu bendravimas su kokiu nors žmogumi mus erzina, vengsime su juo matytis. Bet visada norėsime vėl atsidurti situacijose, kurios kelia malonias emocijas ir prisiminimus.

 

Žodinė atmintis – gebėjimas informaciją koduoti žodžiais, kurie prisimenami, arba žodine atmintimi paremtas sistemingas žinių įgijimas. Kiekvienas žodis mums turi prasmę – nėra tik atskiri garsai.

 

 

Kodėl užmirštame?

 

Dalies informacijos netenkame nuolat: užmirštame mokslo faktus, praėjusius įvykius, žmonių vardus ir veidus, pavadinimus, veiksmus ir kt. Kodėl? Kokią informaciją prarandame pirmiausia?

 

Jeigu kas nors paklaustų, ką veikėte prieš trejus metus gruodžio pirmąjį pirmadienį aštuntą valandą, tikriausiai negalėtumėte atsakyti, neatsimintumėte, nebent tai būtų svarbi data. Smulkmenos „išdulka“ iš galvos, nes trejų metų senumo informacijos nereikia. Savo atmintį tapatindami su kompiuterine, galėtume teigti, kad ši informacija tik užima vietą. Vis dėlto žmogaus atminties veikimo principas kiek kitoks: atmintis pati atsisako pasenusios informacijos.

 

Užmiršę smulkmenas, galime susikoncentruoti į svarbius dalykus. Be to, didžiuliai nereikalingos informacijos srautai gali užtvindyti atmintį ir ją paralyžiuoti. Siekdami informacijos ekonomiškumo, vargiai galėtume tiksliai pasakyti, kaip atrodo šimtą kartų matyto vadovėlio viršelis, namas, pro kurį praeiname kelis kartus per dieną, ir pan. Žmonės linkę atsiminti tik reikalingas aplinkos detales (pavyzdžiui, užtenka to, ką žinome, kad atskirtume vieną banknotą nuo kito, o tiksliau prisiminti jų piešinio nebūtina).

 

Kitus užmiršimo atvejus specialistai aiškina interferencijos reiškiniu. Tarkime, jeigu mokykloje mokėtės vokiečių kalbos, o universitete – anglų, vėliau, pradėjus bendrauti vokiškai, į galvą nuolat lįs angliški atitikmenys: naujoji informacija (angliški žodžiai) užgoš senąją (vokiškus žodžius). Dėl interferencijos prasčiausiai įsimenama vidurinė medžiagos dalis, nes ją užgožia pradinė informacija, mat dėl naujumo pastaroji dar įdomi. Vėliau domėjimasis silpsta. Medžiagos pabaiga vėl suaktyvina mąstymą, todėl dar ši dalis įsimenama greitai.

 

Zigmundas Froidas dar mini motyvuotą užmiršimą, kai sąmoningai ar nesąmoningai išstumiama nerimą kelianti informacija. Pastebėjęs, kad pacientai negali prisiminti įtampą keliančių dalykų, mokslininkas konstatavo, jog šiais atvejais veikiantis gynybinis išstūmimo mechanizmas automatiškai apsaugo žmogų nuo nerimą keliančios informacijos.

   

 Kiek užmirštame?

 

Užmiršimo eigą būtų galima pavaizduoti kreive. Žmogus, vos įsiminęs kokią nors informaciją, atsimena ją 100 %. Vėliau atgaminamos medžiagos kiekis staigiai mažėja, o paskui vėl stabilizuojasi. Aišku, užmirštamos medžiagos kiekis labai priklauso nuo jos įdomumo ir aktualumo.

 

Tai, ką įsimename, priklauso nuo daugelio veiksnių. Kartais net patys nežinome, kodėl į galvą stringa antraeilė informacija, o svarbias žinias, rodos, vos įsimename. Dažna įsiminimo klaida ta, kad stengiamės iškalti faktus, t. y. kartodami „sukišti“ juos į ilgalaikę atmintį. Toks mechaniškas kalimas yra varginantis ir dažnai neefektyvus: po keleto dienų atgaminsime tik 25–30 % nerišlios informacijos. Įsiminimą gali palengvinti galimybė tam tikru būdu pakeisti medžiagą, t. y. rasti loginių ryšių tarp atskirų faktų ar patiems susidaryti originalių asociacijų.

   

Kaip lavinti atmintį?

 

Kai negalime prisiminti kieno nors vardo, kai pamirštame ką nors padaryti ar pasakyti, kai stovime kambaryje, negalėdami prisiminti, ko į jį atėjome, dėl savo užmaršumo ne juokais susinerviname. Tačiau yra keletas būdų atminčiai lavinti.

 

1. Kartojimas. Kuo dažniau susiduriame su kokia nors medžiaga, kuo daugiau ją kartojame, tuo geriau atsimename. Kai tenka atsiminti daug, kartojimo negali pakeisti jokios priemonės. Kartojimą svarbu tinkamai organizuoti. Efektyviau įsiminsime tais atvejais, kai:

 

● kartojimą kaitaliosime su atsiminimu, t. y. kartosime medžiagą nedidelėmis atkarpomis;

● kartosime tinkamai paskirstytais laiko tarpais: medžiaga turi būti kartojama su pertraukėlėmis, kurių ilgis priklauso nuo įsimenamos informacijos turinio ir individualių savybių. Kai informacijos daug, sutrinkame, nes viena jos dalis stelbia kitą.

 

2. Medžiagos įprasminimas. Tiesiog kartoti autoriaus žodžius yra gana neveiksminga. Kad susidarytų atkūrimo užuominų tinklas, geriau susikurti vaizdinius, informaciją suprasti ir sutvarkyti, susieti ją su tuo, kas jau žinoma arba patirta, ir viską apjungti savais žodžiais. Kad atkūrimo užuominų būtų kuo daugiau, verta susidaryti kuo daugiau asociacijų.

 

3. Pagalbiniai žodžiai. Norėdami įsiminti nežinomus dalykus, galime pasinaudoti mnemoninėmis priemonėmis – įsimenamus dalykus susieti su pagalbiniais žodžiais. Pravartu sugalvoti pasakojimą, kuriame būtų ryškūs šių dalykų vaizdiniai.

 

4. Atminties atnaujinimas, suaktyvinimas. Mintyse galima atkurti aplinkybes ir nuotaiką, kurios vyravo įsimenant, sugrįžti į tą pačią vietą. Verta perkratyti savo atmintį, leidžiant vienai minčiai priminti kitą.

 

5. Sužadinimas. Geriau įsimenama, kai nervų sistema yra vidutiniškai sužadinta. Sužadinimas gali kilti dėl stipraus motyvo ar emocijos, dėl centrinės nervų sistemos stimuliavimo (nikotino, kofeino, narkotikų). Puikiai įsimename tai, kas mums įdomu, deja, ne visada mokomuosius dalykus.

 

6. Žinių patikrinimas. Pasitikrinti žinias verta todėl, kad jas pakartotume ir lengviau galėtume nustatyti, ko dar nežinome. Jei informaciją turėsime prisiminti vėliau, nereikėtų pernelyg pasitikėti tuo, kad ją atkartosime. Pravartu pasitikrinti, kaip prisimename, pavyzdžiui, tuščiame lape pasižymėti skyrius, apibūdinti sąvokas, prieš perskaitant jų apibrėžimus knygoje.

 

7. Interferencijos (anksčiau įgytų įgūdžių trukdymas naujiems įgūdžiams susidaryti mokantis) mažinimas. Rekomenduojama mokytis prieš užmiegant. Nereikėtų mokytis vienas po kito labai panašių dalykų, pavyzdžiui, ispanų ir italų kalbų, nes jos gali viena kitai trukdyti.

 

8. Žodinės ir vaizdinės informacijos derinimas. Įsiminimo sėkmė labai priklauso nuo medžiagos pobūdžio. Vieni žmonės lengviau įsimena žodžius, kiti – vaizdus: pirmųjų geriau išlavinta girdimoji, antrųjų – regimoji atmintis. Dauguma žmonių geriau atsimena vaizdus: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti“, – byloja liaudies išmintis. Puikiausiai atsimenama tuomet, kai vaizdinė ir žodinė informacija papildo viena kitą.

 

 

Įdomybės

 
  • Pusantrų metukų sulaukę mažyliai gali „dalyvauti“ pokalbiuose, kai suaugusieji kalbasi apie tai, „kas nutiko“, ir prašo patvirtinimo. Kuo daugiau suaugę žmonės kalbasi su vaikais apie savo praeitį, tuo vaikai geriau geba analizuoti savo praeities veiksmus.
  • Nuo depresijos kenčiantys žmonės, bandantys kuo giliau į pasąmonę nustumti kai kuriuos nemalonius prisiminimus, pastebi, kad tie prisiminimai tampa tik dar įkyresni.
  • Nuo lyties ir tautybės priklauso, kaip save regime prisiminimuose – pirmojo ar trečiojo (pašalinio) asmens akimis. Mokslininkai nustatė, kad prisiminimuose save iš šalies regi daugiausia moterys.
  • Netikėti prisiminimai nėra nereikalingos proto klajonės, tai greičiau netiesioginis atsakymas į klausimą, ką man toliau daryti, kokie tolimesni mano gyvenimo tikslai.
  • Nurtumbijos universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkams pavyko įrodyti, kad rūkymas beveik trečdaliu pablogina žmogaus atmintį.
  • JAV mokslininkai nustatė, kad vyresnio amžiaus apkūnioms moterims, kurių antsvoris yra susikaupęs ant klubų, susilpnėja atmintis.
  • Atmintį gerina grynas oras ir judėjimas.
  • Žmonės, stebintys dramblius, teigia, kad drambliai turi gerą atmintį.