Ar įmanoma prisijaukinti mirtį trumpam numarinant savo kūną? Apie astralines keliones, neįtikėtinas patirtis ir būdus pakilti kaip paukščiui virš savo kasdienybės bei materialiojo kūno kalbamės su beveik dešimties metų astralinių kelionių praktiką turinčia Inga.

 

 

Kas yra astralinės kelionės?

 

Tai sielos išėjimas iš kūno. Kitaip tariant, sielos kelionės tuo metu, kai kūnas miega. Tai senas metodas, kurio praktikos aprašomos senovės Indijos, Egipto raštuose.

   

Ar galėtumėte pasakyti, kokiais būdais išeinate iš savo kūno?

 

Praktikuojant astralines keliones visų pirma reikėtų bent keletą dienų nevalgyti mėsos, vengti riebaus ir sunkiai virškinamo maisto, nerūkyti, negerti kavos ir svaigiųjų gėrimų. Aš asmeniškai tuo metu, kai intensyviai praktikuoju astralines keliones, valgau tik vandenyje virtas kruopas. Visa tai reikia daryti dėl to, kad virškindamas organizmas sunaudoja daug energijos ir astralinių praktikų metu galite tiesiog užmigti. Nerekomenduojama praktikuoti astralinių kelionių ir širdies ligomis sergantiems žmonėms.

   

Kodėl?

 

Todėl, kad tokių kelionių metu įvyksta staigūs spaudimo pokyčiai organizme: kraujospūdis galūnėse sumažėja, o galvos srityje padidėja. Kai organizmas neapkrautas, reikėtų pasirūpinti, kad patalpa, kurioje paliksite savo kūną, būtų rami ir gerai išvėdinta. Astralines keliones praktikuoju be drabužių, nes jie varžo ir trukdo įsijausti į savo kūną. Vieni sako, kad naujokams geriau pradėti keliones ne gulint, o patogiai sėdint, pavyzdžiui, fotelyje. Aš visada praktikuoju gulėdama ant čiužinio. Taigi reikia patogiai atsigulti, atsipalaiduoti, kitaip tariant, medituoti ir atsidurti tarpinėje būsenoje tarp sapno ir realybės.

 

 

Kaip tinkamai atsipalaiduoti?

 

Kalbant apie atsipalaidavimą, čia ir yra sudėtingiausia, nes ne visiems iš pirmo karto pavyksta tai padaryti. Geriausia, kad tuo metu žmogus būtų pavargęs, bet stipriai nenorėtų miegoti. Aš naudoju savo minčių galią, kuri padeda varinėti kraują kūnu. Pradedu nuo kairės arba dešinės rankos ir tada „siunčiu“ kraują į kitas kūno dalis, jaučiu, kaip jis bėga kūnu tarsi upelis. Būtina giliai kvėpuoti. Prieš pasineriant į astralinę būseną svarbu, kad minčių nevaldytų jokia emocija, kuri trukdytų išeiti iš kūno. Aš asmeniškai visada įsivaizduoju, kad mano kūnas tėra miegmaišis, kuriame guli mano siela. Dar padeda, kai įsivaizduoju, kaip mano siela supasi kūne tarsi sūpynėse – ir taip vis greitėji ir greitėji, kol pamatai tamsoje šviesos ruožą. Tada ir kūnas pradeda drebėti – anksčiau galvodavau, kad dreba mano lova. Kitaip tariant, per visą kūną turi pereiti tarsi elektros srovė, dažnai ausyse girdisi nepažįstami balsai arba groja muzika, kažkas ūžia… Daug kas priėję iki šito etapo išsigąsta ir staigiai grįžta. Tada pajunta, kaip stipriai plaka širdis, ir kiek daug aplink baimės. Taip nereikėtų daryti – juk organizmas ir psichika patirs šoką. Kai žmogus jaučia virpėjimą, girdi svetimus garsus ir regi šviesą, turi kuo giliau ir dažniau kvėpuoti, kol įvyks išėjimas iš kūno. Jis, kiek esu girdėjusi ir kalbėjusi su kitais praktikais, būna skirtingas. Man išėjimas – būsena, kai pasijuntu labai lengva ir noriu pakilti. Tarsi atsikeliu ir pasukusi galvą matau, kad guliu lovoje. Iš pradžių įspūdis būna iš tiesų stiprus. Pirmą kartą praktikuojant reikėtų apsiriboti tik apsidairymu po kambarį ir pakilimu virš lubų – kitas patirtis atidėti kitam kartui.

   

Kaip į savo kūną patartumėte sugrįžti?

 

Pagalvokite, kad norite grįžti ir lėtai atsigulkite. Jokiu būdu nedarykite staigių judesių. Tiesiog iš lėto, ramiai atsimerkite ir dar kurį laiką pagulėkite lovoje, kol susinormalizuos kvėpavimas ir t. t. Antrą kartą praktikuoti reikėtų mažiausiai po paros. Įgudus tokias keliones galima daryti kasdien.

 

 

Kokia jūsų patirtis šiose kelionėse?

 

Tokias keliones pradėjau praktikuoti dar paauglystėje, nes turėjau vyresnį draugą, kuris domėjosi tais dalykais ir man apie tai papasakojo. Viskas įvyko savaime – tiesiog vieną dieną supratau, kad privalau tai išbandyti ir po mėnesio nesėkmingų bandymų man pagaliau pavyko palikti savo kūną. Vienu metu taip įnikau į astralines keliones, kad praleisdavau pamokas ir nenorėdavau su niekuo bendrauti – viską galėdavau rasti ten, išėjusi iš savo kūno. Mano praktikomis susirūpino tėvai, nes sulaukė auklėtojos skambučio dėl pamokų praleidinėjimo. Mama irgi domisi panašiais dalykais, todėl labai manęs neatkalbinėjo, tik patarė susimąstyti, ar ne geriau būtų savo gražiausius gyvenimo metus praleisti fiziniame kūne? Išvažiavusi studijuoti į kitą miestą beveik lioviausi tai daryti, nes apsigyvenau su kambario draugėmis. Dabar gyvenu su vaikinu, jis į mano pasakojimus apie astralines keliones žiūri su šypsena. Jam būnant namuose tokių kelionių nepraktikuoju. Dabar tai darau maždaug kas mėnesį. Tikiuosi, kad ateityje galėsiu tuo užsiimti dažniau, gal tada, kai persikraustysime į erdvesnį butą ir bus daugiau ramybės…

 

 

Ką veikiate astralinių kelionių metu?

 

Keliauju – tereikia pagalvoti apie kokią nors vietą ir aš joje atsiduriu. Galiu vaikščioti kiaurai sienas ir žmones. Galbūt skamba juokingai, bet paauglystėje buvau įsikūrusi tokiame namelyje su liftu. Ten buvo labai gražu ir miela, ateidavo žmonių, kurie manęs nematydavo. Jame praleisdavau daugiausia laiko. Dabar per retas savo praktikas stengiuosi įsivaizduoti norimas aplankyti vietas ir jomis keliauti. Pavyzdžiui, paskutinį kartą skraidžiau virš Niujorko gatvių. Nepakartojamas įspūdis! Juk Niujorke iš tiesų nesu buvusi…

   

Kuo šios kelionės naudingos?

 

Praktikuodamas astralines keliones tikrai supranti, kad neesi vien tik mėsa ir kaulai – žmogus turi ir nemirtingą sielą, per visur pereinančią materiją. Tada suvokti, kad mirtis bus tiesiog materijos persikėlimas, išėjimas į kitą, aukštesnį lygmenį. Aišku, žmogus, praktikuodamas astralines keliones, pamato įvairių vietų ir patiria nepakartojamų įspūdžių.

 

 

Ar tokia praktika gali būti žalinga? Esu girdėjusi, kad kartais žmogus, išėjęs iš savo kūno, nesugeba į jį sugrįžti…

 

Aš irgi esu girdėjusi, kad žmogus, praktikuodamas astralines keliones, gali net mirti arba nemokėti sugrįžti, taip pat jį gali apsėsti dvasios – kiti astraliniai gyventojai. Galėčiau pasakyti tik tiek – jeigu bijai vilko, neik į mišką. Aš asmeniškai su pabaisomis nesusidūriau.

   

Ar yra kokios nors literatūros šia tema?

 

Apie astralines keliones apstu informacijos internete – reikia mokėti atsirinkti. Taip pat apie tokias keliones pasakojo ir šviesaus atminimo kino, televizijos bei fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis. Jeigu suprantate rusiškai, galite perskaityti septintąją V. Megres „Anastazijos“ knygą, ten yra skyrelis apie pratimus teleportacijai.