Daugelis savo ryto neįsivaizduoja be aromatingos arbatos puodelio. Šis gėrimas – vienas populiariausių pasaulyje. Sakoma, kad daugiau išgeriama tik gryno vandens. Tačiau Europą arbata pasiekė ne taip jau seniai, o manantys, kad jos gėrimo ritualą sugalvojo britai, labai klysta. Arbatos istorija prasidėjo gerokai seniau ir nukelia mus į Kiniją prieš 5 tūkstančius metų.

 

Lapeliai iš Kinijos

Legenda byloja, kad 2737 m. pr. Kr. Kinijos imperatorius Šenas Nungas ilsėjosi po medžiu ir laukė, kol tarnai patieks jam virinto vandens. Mat valdovas buvo mokslininkas ir tikėjo, kad karštas vanduo gerina sveikatą, be to, tokiu būdu jį galima dezinfekuoti. Bepilant vandenį į puodelį, staiga į jį įkrito vėjo nešami ramunėlių žiedlapiai. Imperatoriui labai patiko naujas vandens skonis ir aromatas, ir taip buvo išrasta arbata. Tačiau daugybę amžių ji vartota kaip gydomoji priemonė, ir tik 300-aisiais mūsų eros metais tapo kasdieniu gėrimu.

Svarbų postūmį arbatos išpopuliarėjimui davė 780-aisiais vieno kinų mokslininko Lu Ju po 20 tyrinėjimo metų išleista knyga apie arbatą ir jos poveikį žmogaus organizmui. Vėlesni imperatoriai vis labiau pamėgo šį malonaus skonio gėrimą, kol šis tapo plačiai vartojamu – Kinijoje apie 900-uosius veikė daugybė arbatos namų.

 

Prabanga Europoje

Misionieriai ir pavieniai keliautojai iš Portugalijos Kiniją pasiekė gerokai anksčiau nei iš jos į Europą buvo atvežta pirmoji arbata. Greičiausiai jie buvo ragavę ir naują neįprasto skonio gėrimą tolimoje šalyje, tačiau jo į gimtinę neatvežė. Arbatos atsiradimo istorija Europoje siejama su olandų prekeiviais, kurie XVII a. pradžioje kartu su šilku ir prieskoniais atgabeno ir arbatžolių. Nors aristokratai iš pradžių į gėrimą žiūrėjo įtariai ir labiau mėgo kavą, netrukus arbata išpopuliarėjo visame žemyne. Vis dėlto ji ilgą laiką išliko turtingųjų gėrimu, nes dėl tolimo jos gabenimo, tai buvo prabangos produktas.

Šiandien Didžioji Britanija yra laikoma viena didžiųjų arbatos mėgėjų. Šią šalį arbatžolės pasiekė tik apie 1665-uosius. Jas į Anglijos karalystę atvežė Portugalijos princesė Katerina iš Braganzos, ištekėjusi už Anglijos karaliaus Čarlzo II. Žinoma, kad princesė labai mėgo gėrimą iš Kinijos, ir su juo supažindino pirmiausia rūmų didikus ir damas, vėliau – elito atstovus. Beje, Rusiją arbata pasiekė anksčiau nei Angliją – 1618-aisiais Mingų dinanstijos imperatorius jos padovanojo carui Aleksandrui.

XVIII a. Europoje arbata buvo paplitusi gana plačiai, tačiau jos įsigyti galėjo tik turtingieji. Aristokratų namuose formavosi arbatos gėrimo ceremonijos, pavyzdžiui, buvo gaminami specialūs puodeliai, arbatinukai iš porceliano. Tai atskleisdavo šeimos finansines galimybes. Pasiturinčios moterys savo odą lygindavo su porceliano skaistumu, baltumu.

 

Perversmas pasaulyje

Iki XIX a. arbata buvo gabenama tik iš Kinijos, tačiau ši šalis, išpopuliarėjus šiam gėrimui visoje Europoje, nebesugebėjo patenkinti klientų poreikių. Tad Anglijos kolonijose Indijoje buvo įkurtos arbatžolių plantacijos. Netrukus plantacijų poreikis išaugo ir kitose kolonijose – Indonezijoje, Kenijoje. Taigi, arbatos kaina pamažu ėmė kristi, ir vis daugiau žmonių galėjo paragauti anksčiau tik karalių įpirkto gėrimo.

1908-aisiais visame pasaulyje ir arbatos istorijoje įvyko perversmas. JAV prekybininkas Tomas Sulivanas sugalvojo klientams išsiųsti arbatos pavyzdžius, sudėjęs po žiupsnelį arbatžolių į šilkinius maišelius. Tačiau žmonės nesuprato ir į puodelius dėjo po visą arbatos maišelį. Taip atsirado naujas arbatos užplikinimo būdas, iki šiol plačiai paplitęs Europoje ir JAV. Tyrimų duomenimis, vien JAV kasdien sunaudojama apie 130 mln. arbatų maišelių.

 

Sveikas gėrimas

Iš tiesų bet kokia arbata gaminama iš to paties augalo lapų, tačiau skirtingai juos apdorojus gaunama įvairių rūšių arbata: juodoji, žalioji, baltoji ir ulongo (tai tarpinis variantas tarp žaliosios ir juodosios arbatos). Poveikis organizmui priklauso ir nuo jos rūšies, ir nuo paruošimo būdo. Pavyzdžiui, užpylus arbatžoles karštu vandeniu, stimuliuojantis jos poveikis pasireiškia po 3 min., o raminantis – po 5 minučių.

Stipri žalioji arbata turi baktericidinių savybių, padeda gydyti skrandžio, dvylikapirštės žarnos opas, odos žaizdas, įvairius uždegimus.

Arbatoje esantys antioksidantai stabdo ląstelių senėjimą, saugo organizmą nuo aplinkos užterštumo. Šis gėrimas taip pat mažina infarkto ir insulto riziką, stiprina kaulus. Medikų teigimu, arbata padeda gydyti ir daugelį kitų ligų: kokliušą, reumatą, tymus, stiprina kraujagyslių sieneles, mažina kraujo spaudimą. Be to, ji turi kur kas mažiau kofeino nei kava ir ją galima saugiai gerti didesniais kiekiais. Tai apsaugos jūsų organizmą nuo dehidratacijos, padės sušilti šaltą arba vėjuotą dieną, arba atvirkščiai – atsigaivinti karštą vidurdienį.

 

Įdomūs faktai

  • Arbatos pavadinimas kilęs iš kinų hieroglifo, kuris tariamas kaip „te“ arba kitu dialektu – „ča(i)“. Vienose šalyse paplito vienas tarimas, kitose – kitas. Tarkime, angliškai arbata yra „tea“, vokiškai „tee“, ispaniškai „te“, o rusiškai, portugališkai, rumuniškai tariama kaip „čai“, ukrainietiškai, turkiškai – „ča“.
  • Lietuviškas žodis „arbata“ kilęs iš lenkų kalbos žodžio „herbata“, o šis išvertus iš lotynų kalbos reiškia „vaistažolių arbata“ (herba thea).
  • Daugiausia arbatos šiandien pagaminama Kinijoje – apie 1 mln. 360 tūkst. tonų, ir Indijoje – apie 1 mln. tonų.
  • Šiandien pasaulyje suskaičiuojama apie 1 500 skirtingų arbatos rūšių.
  • Pasaulyje per dieną išgeriama daugybė arbatos puodelių. Pavyzdžiui, vien Anglijoje šis skaičius siekia 165 mln. per dieną, o per metus – 60,2 milijardo.
  • Daugiausia arbatos, skaičiuojant išgertų puodelių skaičių, tenkančių vienam žmogui, išgeriama Airijoje, po to – Anglijoje.
  • Arbatos pertraukėlės – vienas geriausių būdų sužinoti naujienas. Net 80 % įmonių darbuotojų pripažįsta, kad daugiausia svarbių reikalų sutvarko ar naujienų sužino gerdami su kolegomis arbatą.