Kai netrukdo apniukęs dangus, pakėlę akis į žvaigždes ne vienas susimąsto: ar gali būti, kad kur nors tolybėse, prie žvaigždės, kurios net vardo nežinome, kaip tik dabar į savo dangų žiūri svajotojas, panašus į mus ir mąsto apie tą patį?

 

Kas gyvena Mėnulyje?
Senovės Graikijoje tikėjo, kad visata yra begalinė, o iš to buvo daroma išvada, jog yra daugybė pasaulių, panašių į mūsų, ir kuriuose gyvena panašios į žmones būtybės. Judaizmo šaltiniuose minima 18 000 gyvenamų pasaulių. Gyvybės paieškas kitose planetose ilgam nutraukė Ptolemėjaus geocentrinė teorija, pasak kurios, pasaulio centras yra Žemė. Juk neieškosi gyvybės apie žvaigždes, kurias įsivaizduoji lyg prie kieto skliauto prikaltas žvakes.
Tik XVII–XVIII a. žmonės vėl pradėjo dairytis į žvaigždes ir svarstyti, kur galėtų gyventi mūsų proto broliai. Jie tikėjo, kad jų yra Saulės sistemos planetose. Džonas Miltonas 1667 m. rašė: „Mėnulyje galbūt yra žemynų, laukų ir gyventojų. Galbūt iš debesų ten lyja lietūs, drėkindami žemę ir augindami kam nors maistą“. O tų laikų astronomai manė, kad jeigu Jupiteryje gyvena žmonės, jie yra didesni ir gražesni už mus, nes Jupiteris už Žemę didesnis. Tobulėjant teleskopams, Marse buvo įžiūrėti kanalai, kurie ilgam sukėlė aistras dėl galimai išvystytą civilizaciją sukūrusių, bet ne itin draugiškų marsiečių.
XX a. pasiuntus kosminius aparatus į Marsą ir Venerą, viltys (gal baimės) dėl artimų kaimynų buvo visiškai išsklaidytos. Civilizacijų, panašių į mūsų Saulės sistemoje, nerasime. Tačiau primityviausių gyvybės formų tikimybė nėra paneigta, o protingos būtybės galbūt gyvena daug toliau.

 

Ar yra žvaigždžių, panašių į Saulę?
Šiandien manoma, kad pagrindinė sąlyga gyvybei atsirasti – skystas vanduo. Tačiau skystam vandeniui būtinos nei per karštos, nei per šaltos sąlygos, todėl gyvybė galėtų atsirasti tik planetose, esančiose nei per toli, nei per arti nuo savo „saulės“. Be to, planeta turi turėti atmosferą.
Reikšmingi ir kiti veiksniai. Pavyzdžiui, supernovų sprogimai gali išnaikinti visą gyvybę kaimyninėse planetose. Arba žvaigždžių, sudarančių dvinares sistemas, planetų orbitos būtų per sudėtingos su kardinaliai besiskiriančiomis sąlygomis įvairiuose orbitos taškuose išlikti gyvybei.
Neseniai mokslininkai prakalbo ir apie potvynio efektą. Jeigu žvaigždės masė yra nepakankama, planetų sukimosi ašis milijonus metų būna statmena savo orbitai. Palyginimui – Žemės ašis pasvirusi 23,5 laipsnio, dėl to Žemėje yra metų laikų kaita. Planetose, kurių sukimosi ašis statmena, metų laikų nebūtų, o skirtingose zonose susidarę temperatūrų kontrastai iki minimumo sumažintų planetos tinkamumą gyvybei. Be to, nemažai planetų sukasi taip, kad tik viena jų pusė yra apšviesta žvaigždės, o kita lieka nuolatiniame šešėlyje. Tokių planetų vienoje pusėje vyrauja nepakeliamai aukšta temperatūra, o kitoje pusėje – baisus šaltis, todėl sąlygų atsirasti gyvybei nėra.
Norint surasti antrąją Žemę, visų pirma reikia surasti antrąją saulę, tai yra žvaigždę, panašią į mūsiškę. Mokslininkų nuomone, sąlygos, bent teoriškai tinkamos gyvybei atsirasti, galėtų susidaryti 1,2 % Paukščių Tako žvaigždžių. Mūsų galaktika – Paukščių Takas, sudaryta iš 200–400 milijardų žvaigždžių. Apie 4 milijarduose planetų sistemų galbūt gali susidaryti tinkamos sąlygos atsirasti gyvybei ir pasiekti aukšto išsivystymo formas.

 

Kitokios gyvybės formos
Žemėje esančios gyvybės pagrindą sudaro du elementai – vanduo ir anglis. Pastaroji gali sudaryti įvairiausių junginių su kitais elementais. Vanduo yra optimali organinės gyvybės atsiradimo terpė. Todėl dairantis į planetas, kuriose galėtų egzistuoti gyvybė, ieškoma tokių, kuriose būtų vandens ir deguonies, o gyvybės forma būtų pagrįsta anglimi.
Tačiau gal klystame? Gal nebūtiniai anglis, o pavyzdžiui, silicis? Savo savybėmis jis šiek tiek panašus į anglį. Manoma, kad silicinės gyvybės formos turėtų kristalinę morfologiją ir galėtų egzistuoti aukštoje temperatūroje, t. y. arti žvaigždės esančiose planetose. Tačiau silicis tokios junginių įvairovės sudaryti negali, o sudėtingi jo junginiai nepasižymi stabilumu. Kitose planetose esančios gyvybės pagrindu galbūt galėtų būti azotas ir fosforas. Jungdamiesi jie gali sudaryti gana ilgas molekulių grandines, iš kurių bent jau teoriškai galėtų išsivystyti kokie nors keisti padarai. Alternatyva vandeniui galėtų būti skystas amoniakas. Jis turi įdomių savybių, tirpdo organines medžiagas ir yra terpė daugeliui cheminių reakcijų. Amoniako biosfera atrodytų visai kitaip. Amoniakas būna skystas daug žemesnėje temperatūroje, todėl visos reakcijos vyksta labai lėtai.

 

Įdomu
•    Šiuo metu už Saulės sistemos atrastos 173 planetos.
•    Katalikų bažnyčia nėra paskelbusi oficialios nuomonės, ar ateivių egzistavimas yra galimas, bet tarp dvasininkų yra pasisakančiųjų, kad Dievo sukurtos nežemiškos gyvybės egzistavimas yra įmanomas.
•    Neseniai Marso atmosferoje buvo pastebėtas metano dujos. Marse vulkanų nėra, todėl tai galėtų reikšti, kad ten yra gyvų organizmų.
•    Mokslininkai mano, kad yra nemaža tikybė, jog Jupiterio palydove Europoje po storu ledo sluoksniu yra vandens. Visai įmanoma, kad po ledu teka hidroterminės srovės, kuriose gali veistis vienaląsčiai organizmai.
•    Fantastinėje literatūroje ateivių kraujas dažnai vaizduojamas žalios arba mėlynos spalvos. Iš tiesų tokių gyvūnų yra ir Žemėje. Kai kurių moliuskų, vėžiagyvių, voragyvių kraujyje yra ne hemoglobino, o vario pagrindu susidariusio hemocianino. Jų kraujas būna skaidrus ir bespalvis, o susijungęs su deguonimi pamėlsta.