Vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai kas nors kuo nors pasinaudojo, prisidengė svetima šlove, nuopelnais ir pan. Ar visada tokias patirtis reikėtų vertinti vienpusiškai? Apie tai ir dar daugiau pasakoja psichologas, ugdomojo vadovavimo specialistas, NLP treneris Vitoldas Masalskis.

 

zirgas

Su savo auklėtiniu dirbau 8 metus. Jį, kaip sportininką, ugdžiau nuo 7 metų. Prieš metus auklėtinis išvyko į užsienį ir pateko pas kitą trenerį. Po metų darbo svečioje šalyje pademonstravo pasaulinio lygio rezultatus. Visi mini tik dabartinio trenerio nuopelnus, tačiau mano įdirbio niekas neįvertina. Raimondas

 

Psichologo komentaras. Niekada nebūna dūmų be ugnies. Dalis tiesos pirmojo trenerio žodžiuose yra. Akivaizdu, kad jei nebūtų jo indėlio, nežinia kaip susiklostytų auklėtinio likimas ir ar išvis būtų pakliuvęs į antrojo trenerio rankas. Logiška, kad auklėtinio rezultatas yra visų indėlis: ne tik abiejų trenerių, bet ir tėvų, artimųjų, medikų ir pan. Todėl manyti, kad nuopelnas priklauso tik paskutiniajam treneriui, būtų nekorektiška.

 

Vertinant situaciją iš rinkodaros pusės reikia pripažinti, jog yra pretekstas prie auklėtinio pasiektų aukštų rezultatų paminėti, kad čia yra ir pirmojo trenerio indėlis. Žvelgiant per verslo prizmę ir vertinant pirmąjį trenerį, tokia jo pozicija suprantama ir pateisinama.

 

Svarbu, kaip visa tai pateikiama. Puiku, jeigu įvardijama, kaip buvo prisidėta prie pasiekto rezultato. Tačiau nekorektiška, jei žmogus save išaukština žemindamas kitus.

 

Teko girdėti ne vieną atvejį, kai studentai baigiamuosius darbus rašo ne patys. Dirbu reklamos agentūroje, todėl vis dažniau susiduriu su situacijomis, kai ateina žmogus, norintis dirbti, ir pristato ne savo darbą. Tai kartais netgi padeda įsidarbinti, tačiau laikui bėgant tiesa išaiškėja. Doloresa

 

Psichologo komentaras. Tai gana opi problema, kuri labai susijusi su technologijų raida. Dabar dauguma turi galimybę internetu atsisiųsti įvairiausių darbų ir juos pateikti kaip savus. Tai – didelis iššūkis žmogui. Juk asmuo gali rinktis: pats stengtis ką nors sukurti arba panaršyti internete ir, radęs tinkamą darbą, pristatyti kaip savo žinodamas, kad tai pareikalaus 20 kartų mažiau pastangų. Tačiau sveikas žmogus tokia galimybe gali susigundyti. Turbūt neatsitiktinai tam tikrose šalyse buvo priimtas įstatymas, kad jei gatvėje kas nors pavogė vertingą daiktą, baudžiamas ne tik tas, kuris vogė, bet ir tas, kuris jį paliko be priežiūros.

 

Priimant tokį žmogų į darbą yra du sprendimo būdai: iš vienos pusės, jeigu jį darbdavys pagavo su svetimu darbu, gali išmesti iš darbo; iš kitos pusės, galima įvertinti tokio asmens nuovoką. Puiku, jeigu jis gebėjo pasiekti rezultatą minimaliomis priemonėmis. Ko paprastai tikimasi iš darbuotojo? Kad tam tikrą rezultatą gebėtų pasiekti mininimaliomis priemonėmis. Tai itin aktualu dirbant pardavimo srityje, kur labai vertinami apsukrūs darbuotojai, nes geba pasinaudoti bet kokiomis galimybėmis, kad pasiektų rezultatą.

 

Esu vienišas, todėl dažnai lankausi interneto pažinčių portaluose. Labiausiai erzina, kad gana simpatiškos moterys ten dažnai talpina ne savo nuotraukas. Žilvinas

 

Psichologo komentaras. Su kolegomis bandėme patyrinėti vieną populiariausių socialinių tinklalapių, gilinomės, ką žmonės talpina į savo profilį. Nuotrauka socialiniame tinklalapyje labai daug ką pasako apie žmogų.

 

Jeigu anksčiau sakydavome, jog akys – sielos veidrodis, tai dabar galime teigti, kad žmogaus profilis populiariame socialiniame tinklapyje yra jo sielos veidrodis. Įdėmiau patyrinėjus, galima padaryti labai daug išvadų apie žmogaus vidų. Tuomet ir reikėtų spręsti, ar norisi turėti reikalų su tuo asmeniu, ar ne.

 

Žmogus, kuris nenori būti atpažintas, paprastai jaučia ypatingą saugumo poreikį arba jį valdo perdėtas nesaugumo jausmas: nepasitiki aplinka, nes ji atrodo grėsminga. Tai byloja apie žemą asmens savivertę ir baimę, kad bus įvertintas ne taip, kaip norėtų.

 

Kokie motyvai verčia žmones elgtis ne visada sąžiningai?

 

Bet kuris sveikas žmogus (nesergantis šizofrenija ir pan.) apie savo motyvus, ketinimus ar elgesį negalvoja blogai. Kiekvienas mąsto, kad elgiasi teisingai. Netgi žudikas ar vagis gali pateikti labai aiškių motyvų, kodėl pasielgė būtent taip: gyvenimas privertė, reikėjo įvykdyti teisingumą ir pan.

 

Kaip galima paveikti ne visuomet sąžiningai besielgiančio asmens elgesį?

 

Jeigu gebate atsistoti į jo klumpes, jo akimis pažiūrėti į pasaulį ir pamatyti tikrąsias paskatas, tuomet galite pakeisti jo elgesį.

 

Kas gali atsistoti į svetimas klumpes?      

                                           

Pažvelkime į klestinčius verslininkus. Jie geba atsistoti į kito žmogaus klumpes, pažiūrėti jo akimis (partnerio, samdomo darbuotojo, vartotojo ar pan.) ir įvertinti situaciją. Turint šį gebėjimą galima pasiekti išties nemažai.

 

Kaip šiuolaikinis žmogus turėtų vertinti aptartas situacijas?

 

Kuo plačiau į situaciją žiūrime, tuo netikėtesniu rakursu galime ją pamatyti. Ar pervesti per gatvę močiutę yra geras darbas? Taip, jeigu ji iš tikrųjų nori atsidurti kitoje gatvės pusėje. Vienas iš būdų nepasimesti ir nesusipainioti tokiose situacijose – pamėginti į visa tai pažvelgti iš platesnės perspektyvos.

 

Sąžinės jausmas įgimtas ar įgytas?

 

Sąžinė pradeda graužti tuomet, kai žmogaus elgesys neatitinka vidinių įsitikinimų. Priešingu atveju sąžinė būna rami.

 

Kas suformuoja žmogaus vidines nuostatas?

 

Jas suformuoja tėvai, aplinka ir pan. Todėl nedrįsčiau sakyti, kad kiekvienas gimsta sąžiningas. Manau, kad visi žmonės gimsta tarsi švarios lentos. Paskui į jas gyvenimas surašo tam tikrus principus ir taisykles, kurie vėliau tampa sąžinės kodeksu.

 

Ar galima nutildyti sąžinės balsą?

 

Galima elgtis taip, kad tai atitiktų žmogaus vidinius įsitikinimus, t. y. padaryti tuos įsitikinimus ne tokius griežtus.

 

Galbūt nejaučiant sąžinės graužaties gyventi lengviau?

 

Jeigu evoliucijos eigoje susiformavo toks dalykas kaip sąžinė, vadinasi, tai buvo svarbu ir reikalinga. Tai, kad kartais žmogų graužia sąžinė, yra geras ženklas, nes reiškia, kad yra sveikas.

 

Ateitis priklauso naujajai kartai. Ar ateinančios kartos sąžinė kitokia nei jų tėvų?

 

Manau, kad ateinanti karta yra pranašenė negu prieš tai buvusios. Naujoji karta yra laisvesnė, todėl jai sąžinė yra labai svarbi. Dabartiniam jaunimui vis dažniau tenka susidurti su saviugda. Prieš 10 metų šis terminas buvo, tačiau nedaug kas žinojo, kam reikalingas. Dabar daug kas supranta, kad žmogų turi užauginti ne kas nors, o jis pats turi užaugti. Todėl sąžinė yra labai svarbi.