Neįtikėtinos legendos apie vyrą su šuns galva pasakojamos senovės Graikijos mituose, Viduramžių Europos ir Afrikos tautosakoje. Panašių pasakojimų galima išgirsti apsilankius centrinėje Indijoje. Kas slypi už šios legendos? Galbūt taip senovėje žmonės apibūdindavo svetimtaučius? O gal tai tiesiog iškreiptas tikrų gyvūnų atvaizdas? Kokį kitą paaiškinimą būtų galima rasti?

 

suo

Tikriausiai seniausias išlikęs šio padaro atvaizdas yra senovės egiptiečių dievo Anubio. Ši mitinė būtybė vaizduojama su žmogaus kūnu ir šakalo galva. Anubis buvo mirties ir anapusinio pasaulio dievas. Jo atvaizdų rasta istorinėse senovės Egipto vietose.

 

IV amžiuje prieš mūsų erą, prieš užpuldamas Indiją Aleksandras Didysis neva parašė laišką mokytojui Aristoteliui, kuriame apibūdino vyro su šuns galvą išvaizdą bei aprašė kitus neįprastus ir keistus padarus, kurie veisiasi Rytuose. Laiškas buvo įtrauktas į „Cotton Vitellius A. XV“ rankraštį, datuojamą 1000 m. pr. Kr., kuriame taip pat buvo įrašyta viena iš seniausių senąja anglų kalba parašytų epinių poemų „Beovulfas“.

 

Senovės graikų istorikas Ktesijus ir kiti rašė apie šį mitinį padarą, originalo kalba vadinamą „Cynocephali“. Manoma, kad legenda į Europą atkeliavo iš Indijos. Daugybę šimtmečių šio padaro ir įrodymų apie jo egzistavimą ieškojo misionieriai, užkariautojai ir nuotykių ieškojimai ir pasakojama, kad jį rado kažkur tolimosios Indijos platybėse…

 

Kai kurie istorikai pateikia duomenų, kad senuosiuose žemėlapiuose žmonių su šunų snukiais simboliais būdavo pažymimos teritorijos, kuriose gyvena kanibalų gentys. Senovėje persų gentyse buvo paplitęs paprotys mirusiųjų kūnus palikti suėsti laukiniams šunims ir kitiems maitėdoms, todėl šie gyvūnai tapo svarbia jų kultūros dalimi. V amžiuje prieš Kristų graikų istorikas Herodotas aprašė šį graikų paprotį ir humanoidą su šuns snukiu.

 

Šį padarą krikščioniškose legendose šį mitinį padarą ir kitus siaubūnus aprašė šv. Augustinas V amžiuje. Šventasis esą juos matė kaip Kaino prakeiksmo įpėdinius ir Nojaus nepaklusnių vaikų palikuonis. Dėl jo raštų šios būtybės laikytos demoniškomis ir neturinčiomis jokios moralės.

 

Šv. Augustinas nebuvo vienintelis krikščionis, susidomėjęs paslaptinga ir keista būtybe. Šiandien daugelį stebina, kad kai kuriuose šventųjų gyvenimą vaizduojančiuose paveiksluose šv. Kristoforas vaizduojamas su šuns galva. Pasakojama, kad nuodėmingas gyvenimas jį privedė prie to, kad turėjo nešioti šuns galvą, tačiau, kai apsikrikštijo, jo galva vėl tapo žmogiška. Šv. Augustinas buvo įsitikinęs, kad pusiau žmonėmis, pusiau šunimis tampa žlugę žmonės, ištvirkę ir be moralės. Tik religija gali išvaduoti iš bjaurios išvaizdos ir paversti žmonėmis.

 

Iki šių dienų yra išlikę paveikslų, kuriuose vaizduojamas Anglijos karalius Artūras su savo kariuomene pergalingai įveikęs priešo kareivius su šunų galvomis kažkur netoli dabartinio Edinburgo.

 

Venecijos pirklys ir žymus keliautojas Markas Polas savo užrašuose minėjo, kad Mianmaro pakrantėje gyveno žmonės su šunų galvomis, nors jis pats nebuvo jų matęs.

 

Pagal vieną teoriją aiškinama, kad žmogus su šuns galva gali būti Afrikoje gyvenančios didžiųjų lemūrų genties palikuonis. Kai kurie gamtos tyrinėtojai jo išvaizdą aprašė kaip padaro, kuris turi į šuns snukį panašią galvą ir kūną kaip nedidelio žmogaus. Gyvūnas yra beveik metro aukščio ir neturi uodegos. Lemūrų, kaip ir kitų pusbeždžionių, snukis kiek panašus į šunų. Įdomu tai, kad vietiniai gyventojai prisibijo lemūrų, bet taip pat ir garbina. Afrikiečių kultūroje lemūrai – tabu. Manoma, kad jie yra žmonių, kurie vengė dirbti savo genčiai, todėl pabėgo į miškus, palikuonys. Kadaise jie esą buvo žmonės.

 

Net ir naujausiais laikais žmonės esą kartais susiduria su šiomis būtybėmis. Humanoidų su šunų galvomis pastebėta Šetlando salose tarp Norvegijos ir Šiaurės jūrų, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Mičigane ir Viskonsine. Tačiau niekas nėra radęs žmonių su šunų galvomis palaikų, todėl manoma, kad tai tėra išgalvoti pasakojimai, įaudrinantys žmonių fantaziją. Įdomu tai, kad kiekvienoje šalyje mitas apie šias būtybes turi naujų atspalvių. Beje, nė vienoje legendoje neminima apie moterį su šuns galva. Visi padarai – vyriškos lyties.