Žmonės nemėgsta, kai jų laisvė ribojama, todėl priešinasi. Ar tikrai uždraustas vaisius saldesnis? Tikriausiai visi yra patyrę tą jausmą, kai norisi elgtis priešingai nei pagal galiojančius visuomenėje standartus. Ką apie tai pasakytų psichologai?

 

psichologija

Atvirkštinė psichologija, tai lyg vaikščiojimas aukštyn kojomis. Tai tokie proto žaidimai, kai žmonėms sakoma tai, kas yra kardinaliai priešinga tam, kuo norima priversti tikėti. Vokiečių filosofai ir sociologai, Teodoras Adorno ir Markas Horkheimeris, iškėlė teoriją, kad žmonės reaguoja priešingai arba atvirkščiai negu jiems sakoma.

 

Dviejų žmonių santykiuose atvirkštinė psichologija kartais gali padėti efektyviau bendrauti. Pavyzdžiui, jeigu vienas asmuo vaidina sunkiai prieinamą ir siūlo būti tik draugais, kitas turėtų su juo sutikti ir pasakyti, kad taip pat nori būti tik draugais. Šiems žmonėms tai šiuo metu yra geriausia išeitis. Be to, tai yra tai, ko nori antrasis – praleisti daugiau laiko su patinkančiu žmogumi. Pagal atvirkštinę psichologiją reikia daug kantrybės ir laiko, kad pradėtų veikti jos dėsniai.

 

Tėvai, auklėdami vaikus, taip pat neretai pasitelkia atvirkštinę psichologiją, kartais net patys to nesuprasdami. Jie intuityviai žino, kad vaikai linkę daryti priešingai negu mama ar tėtis liepė. Kita vertus, šį auklėjimo būdą reikėtų naudoti saikingai (tik ypatingai atvejais). Jei pernelyg dažnai taikomas šis metodas, vaikai ilgainiui gali įgyti įvairių kompleksų, jų savivertė kristi. Reikėtų atidžiai rinktis žodžius ir situacijas.

 

Paaugliai atvirkštinę psichologiją pasitelkia, norėdami manipuliuoti tėvais ir kitais šeimos nariais, kad gautų daugiau kišenpinigių, leidimą eiti į vakarėlį ar apsipirkti.

 

Atvirkštinės psichologijos argumentai turi būti įtikinami, nekelti abejonių. Manipuliatoriaus reputacija nėra labai garbinga, tačiau kartais tai gali padėti išsaugoti tvirtesnius santykius. Ne visi turi įgimtą manipuliatoriaus talentą, todėl prieš norint kuo nors įtikinti, galima pasitreniruoti prieš veidrodį, kad skambėtų įtikinamiau. Kita vertus, atvirkštinės psichologijos nenaudoti, norint, kad kitas asmuo pajustų kaltę. Pavyzdžiui, liepimas vyrui mėtyti savo nešvarias kojines, atrodo kaip puolimas ir kaltinimas. Šių psichologinių metodų esmė – kad žmogus, prieš kurį jie taikomi, patikėtų, kad nuo šiol ketina elgtis teisingai.

 

Daugelis psichologų pastebi, kad įspėjamieji ženklai apie smurtą televizijos programose pritraukia didesnę auditoriją (nuo 9 iki 21 metų ir vyresnių) negu tada, kai tokios pačios televizijos programos nežymimos jokiais ženklais.

 

Kitas pavyzdys: dvejų metų vaikams buvo liepta nežaisti su vienu iš kambaryje esančių žaislų. Staiga tas žaislas tapo itin patrauklus ir trokštamas. Arba studentai gali rinktis iš penkių paveikslų. Netrukus jiems pasakoma, kad vieno iš tų paveikslų jie rinktis nebegali. Tada visi, lyg susitarę, užsinori to paveikslo, kurio norėti negalima.

 

Kai žmogui sakoma, kad jis ko nors negali padaryti ar turėti, kyla natūrali reakcija, dėl kurios žmogus nori to, ko negali dar labiau; jis priešinasi ir gina savo laisvę; jis pyksta ant to asmens, kuris apribojo jo laisvę. Kitais žodžiais tariant, žmogus tampa lyg irzlus paauglys, kurio galimybės neribotos, bet ar jomis pasinaudos, priklauso nuo to, ar turės gerą motyvaciją. Šią įkvepia stiprūs ir pagarbos verti žmonės.

 

Ne visiems žmonėms tinka atvirkštinės psichologijos metodai. Tik stipri asmenybė norės priešintis ir daryti savaip. Kitais atvejais žmogų tokie metodai tik įbaugins, bet nesukels reikiamo poveikio. Šią psichologiją galima pasitelkti, kai norima išsiaiškinti, ar žmogus yra stiprus ar silpnas. Pats atvirkštinės psichologijos iniciatorius taip pat turi būti stipri asmenybė, kuris nebijo, kad ne visi supras bandymo paveikti jų psichologiją ir atsakys į tai nemaloniai ir įžeidžiančiai. Šis žmogus tarsi išbando kitus, neretai suerzina ir supykdo, tačiau galiausiai vis tiek priimamas geriausias ir priimtiniausias sprendimo būdas.