Grigorijus Jefimovičius Rasputinas gimė apie 1864 m. Mirė 1916 m. gruodžio 30 d. Griša mėgo prisigerti iki žemės graibymo ir pasismaginti su merginomis. Grigorijus karštai meldėsi ir gydė žmones. Jie abu tilpo toje pačioje asmenybėje ir vienodai godžiai troško būti išganyti. Abiejų kelias į rojų ėjo per nuodėmę.

 

Nuodėmingas atsivertimas traukė moteris

Kai įžengė į Peterburgo salonus, Grigorijus Jefimovičius Rasputinas vilkėjo valstietiškus marškinius, o jo provincialiai senoviškos manieros, nepaisant jį gaubusios stebukladario aureolės, vertė aplinkinius raukytis.

Netrukus „šventasis senelis“, iš gūdaus Sibiro Pokrovskojės kaimo, dėvėjo prabangiausius apdarus, o tuo pasirūpino kilmingos caro rūmų ponios.

Moterys – atsidavusios ir pasiryžusios viskam – jį supo visur ir visada. Paprastos valstietės ir kunigaikštienės, prostitutės ir maldininkės svaigo ir tapdavo priklausomos nuo Rasputino, it nuo heroino. Nors Grigorijus nebuvo gražuolis, tačiau savyje turėjo laukinės jėgos ir nesutramdomo temperamento. Be to, jį lydėjo išminčiaus šlovė. Rasputinas skelbė atsivertimą per nuodėmę.

Ar ši idėja tebuvo gudri priedanga ištvirkėliui?

 

Išsigelbėjimas slypi nuodėmingame kūne

Rasputino fenomenas ligi šiol neduoda ramybės istorikams, menininkams, teologams. Kuo daugiau iškeliama klausimų, tuo mažiau randama atsakymų.

Iki šiol neaišku, kaip mažaraštis kaimo girtuoklis ir mušeika, lakstęs paskui kiekvieną sijoną (nors buvo vedęs ir turėjo trejetą vaikų), staiga ėmė regėti vizijas ir pradėjo keliauti po pasaulį, įsitikinęs, kad tai yra jo tikrasis pašaukimas. Erotomanas Rasputinas būtų ir toliau smaginęsis su kaimo merginomis, nesukdamas sau galvos dėl dvasios išgydymo. Bet jis ryžtingai patraukė į vienuolyną Verchoturjėje, trokšdamas prisijungti prie besimeldžiančiųjų ir atgailaujančiųjų.

Verchoturjes vienuolynas buvo laikomas savotiška pataisos įstaiga, kuri sugrąžina dvasios paklydėlius į teisingą kelią, priverčia susivokti eretikus. Rasputino pažiūros buvo nesuderinamos su pravoslavų bažnyčios dogmomis. Jam rūpėjo prisiliesti prie tikėjimo paslapčių. Jis gaudė kiekvieną žodį, raginantį atsiduoti Šventosios Dvasios valiai, sutramdyti kūno geidulius ir nugalėti nuodėmingą prigimtį. Tada bet kuris mirtingasis galėtų daryti stebuklus, gydyti ligonius, prikelti mirusiuosius ir pranašauti ateitį.

 

Privilegija – prausti pranašą ir tą vandenį gerti

Rusijoje nuo seno buvo kalbama, neva niekas taip nesutramdo puikybės, kaip pažeminimas nuodėme. Tos kalbos apie skaistėjimą per nuodėmę, labai tiko Rasputinui. Todėl pradėjo šią idėją skelbti bei savo pavyzdžiu įgyvendinti.

Norėdamas įtvirtinti savo dvasios pokyčius, sibirietis leidosi į tolimą piligriminę kelionę į Atoso kalną, kuriame žinojo esant ne vieną atsiskyrėlio olą ir veikiantį vienuolyną. Klausydamasis ten vykusių diskusijų bei dalyvaudamas pamaldose, jis įsiminė daug Šventojo Rašto ištraukų. Deja, į vienuolyną nebuvo įleidžiamos moterys, tad Rasputinas paliko šventą kalną ir grįžo į savus kraštus.

„Nubauskite save nuodėme, pasiduokite kūniškoms pagundoms“,  – ragino jis žmones, kuriuos sutikdavo keliaudamas per miškus ir kaimus. Jį lydėjo grupelė moterų, pabėgusių nuo savo tėvų ar vyrų, kad pranašo glėbyje apsivalytų nuo nuodėmių.

Miškuose Rasputinas rengdavo keistas apeigas. Su jaunomis merginomis melsdavosi po kryžiumi, padarytu iš medžių šakų, o paskui keldavo orgijas su šokiais ir dainomis. Aiškino, tokiais ritualais džiuginąs Dangų.

Kartais Rasputinas surengdavo viešas maudynes, kurių metu merginos prausdavo garbinamo pranašo kūną. Jos nunešdavo tą augalotą vyrą maudyti, o paskui gerdavo vandenį, kuriame prausėsi „šventasis žmogus“.

 

Maldų ir prakeiksmų galia

Pasiramstydamas piligrimo lazda Rasputinas keliavo iš kaimo į kaimą ir atgailaudamas meldė, kad Dangus jam suteiktų dovaną daryti stebuklus. Viename kaime jo paprašė pasimelsti už vaikelį, kuris sunkiai sirgo. Rasputinas atsiklaupė prie sergančio berniuko lovelės ir ilgai meldėsi. Paskui atsistojo, uždėjo rankas vaikui ant galvos ir pašaukė jį vardu. Berniukas atsimerkė ir sumojavo rankytėmis. Kai po poros dienų Grigorijus paliko kaimą, mažylis buvo visiškai sveikas – valgė, juokėsi ir žaidė.

Tas nutikimas pribloškė ir patį Rasputiną. Jis patikėjo gavęs mįslingą galią. Vėliau viename vienuolyne jis išdrįso pabandyti iš vienos vienuolės išvaryti velnią – jam pavyko. Kartą susinervinęs riktelėjo: „Te tris mėnesius neiškris nė lašo lietaus.“ Ir grasinimas išsipildė.

 

Aludė –koplyčia

Rasputino gydytojo ir šventojo šlovė augo. Savo gimtajame kaime aludę jis pertvarkė į koplyčią, kurios sienas papuošė paveikslais. Kasdien į ją veržėsi ne tik giminės ir kaimynai, bet ir būriai atvykėlių iš tolimesnių vietovių. Kartą Rasputinas užsidarė savo aludėje –koplyčioje kelioms dienoms. Kai pagaliau išėjo lauk, minia puolė jam po kojomis. Tada Rasputinas prabilo: „Atėjau paskelbti jums gerą žinią, kurią man perdavė motina Žemė. Žinią apie išganymą per nuodėmes!“

Tie žodžiai, ko gero, paaiškina neįtikėtiną, hipnotizuojantį jo poveikį moterims. Motina Žemė ir nuodėmė – juk tai tikroji, paties Dievo suteikta prigimtis. Ją privalu gerbti. Tokią išvadą akimirksniu suvoks tiek paprasta kaimietė, tiek kilminga rūmų dama.

Rasputinas įtikinėjo, kad tik nuodėmė gali išvaduoti žmogų iš pančių, varžančių jo protą ir sielą. Esą tas, kas nenusideda, tas ir neatgailauja, todėl vis labiau grimzta į egoizmą. Skaistybė – tai puikybė, o asketiškumas – pasipūtimas. Dvasios tyrumas prieinamas tik tam, kas nusižemina per nuodėmę. Ir Rasputino gerbėjos nuolankiai leidosi baudžiamos kūniška meile.

 

Pateptasis Kronštate

Atklydusį į Kazanę Rasputiną pasikvietė Teologijos akademijos dėstytojai. Svečias kalbėjo nedaug ir, iš pirmo žvilgsnio, nerišliai. Bet visi tie išsilavinę ir gerbiami vyrai atpažino jame šventąjį.

Rasputiną išgarsino istorija, nutikusi Kronštato katedroje. Į pamaldas jis nuėjo norėdamas pamatyti tėvą Janą, gerbiamą caro nuodėmklausį. Per mišias Janas netikėtai nutraukė maldą ir pasakė: „Su mumis yra žmogus, kuriam Dievas patikėjo didžią misiją.“ Tada priėjo prie barzdoto piligrimo, atsiklaupė prieš jį ir paprašė palaiminimo.

Žinia apie šį įvykį netruko pasiekti caro šeimos. Rusija tuo metu laukė stebuklo – moralinio atgimimo. Ir štai bažnyčios autoritetas pripažino paprastą mužiką. Rasputinu susidomėjo aristokratai. Didžiosios kunigaikštienės Milica ir Anastasija pakvietė jį į Peterburgą.

 

Blyškūs caraičio delnai

Caro šeima priėmė Rasputiną kaip draugą, nes tik jis vienas, nežinia kokiu būdu, gebėjo sustabdyti hemofilija sirgusio caraičio Aleksėjaus kraujoplūdžius. Jį slaugė geriausi gydytojai. Deja, medicina buvo bejėgė. Pas berniuką buvo atvežtas garsus Tibeto gydytojas, bet padėti ligoniui nesugebėjo ir jis. Kunigaikštytė Anastasija įkalbėjo carienę parodyti sūnų Rasputinui, nes tas buvo sakęs: „Nuramink carienę, kad daugiau neverktų, aš jos sūnelį išgydysiu.“

Kai Rasputinas apsilankė rūmuose pirmą kartą, jaunasis caraitis buvo taip išsekęs, kad negalėjo net pajudėti. Barzdotasis gydytojas pradėjo melstis, o kai berniukas atsimerkė, Rasputinas suspaudė jo išblyškusius delniukas ir švelniai kalbėjo, kad nuo šiol jam nieko neskaudės, kad visi mėlyni gumbai pranyks ir jis pasveiks. Berniukas atsisėdo ir nusišypsojo nepažįstamajam. Tai mačiusi carienė vos nenualpo. Jau kitą dieną kraujoplūdis liovėsi, aprimo ir skausmas. Nuo tada Rasputinas lankė caraitį beveik kasdien.

 

Keliai išsiskyrė

Peterburge, Grochovos gatvėje, Rasputinas gyveno erdviame penkių kambarių bute. Viename kambarių, vadintame šventykla, daugiausia vietos užėmė plati lova. Vienintelis šventasis ten buvo pats Rasputinas. Jis šventino per nuodėmę, o į eilę sakramentui gauti rikiavosi būriai nuolankių atgailautojų ir gerbėjų.

Viena ištikimiausių tapo valstybės patarėjo žmona Olga Lochtina, Rasputino išgydyta nuo sunkios neurastenijos. Sutikusi jį, moteris puldavo ant kelių, garbino lyg tikrą Kristų ir uoliai platino „išganymo per nuodėmę“ teoriją.

O. Lochtinos elgesys kartais šokiruodavo. Pavyzdžiui, kai apstulbusių svečių akivaizdoje puldavo prie Rasputino ir pasikėlusi sijonus šaukdavo: „Mušk mane, mušk! Dievinu, kai mane muši. Imk kiek nori moterų, vis tiek būsi mano, o aš priklausysiu tik tau!“ Tada jis verždavosi iš jos glėbio ir keikdavosi. Tokių scenų pranašo apartamentuose nestigo. Į butą Grochovos gatvėje užsukdavo kilmingos damos ir gimnazistės, paprastos kaimietės ir karininkų žmonos, vienuolės ir prostitutės, išlepintos gražuolės ir ligų suluošintos vargdienės. Visos vylėsi, kad Rasputinas suteiks joms dvasios ramybę ir apdovanos mistine ekstaze.

Tik jo šventumas vis seko. Jis vis dažniau nusigerdavo iki žemės graibymo. Kėlė riaušes prašmatniausiuose restoranuose. Mat tikėjo, kad jam leista viskas. Ypač išgarsėjo skandalas sukeltas restorane „Jar”, kur Rasputinas šokinėjo ant stalų, mušė padavėjus, daužė indus, galiausiai išsirengė nuogai ir giedojo bažnytines giesmes, įterpdamas nešvankių keiksmų.

Grišos ir Grigorijaus keliai išsiskyrė. Ir kuris jų buvo išganytas?

 

Faktai

  • Carienė Aleksandra palaidojo Rasputiną karališkosios šeimos rezidencijos žemėje.
  • Jo palaikus iškasė darbininkai iš Sankt Peterburgo ir bandė miške sudeginti, tačiau pabėgo išsigandę, kai degantis Rasputino kūnas lauže atsisėdo.
  • Kai kurie kalbininkai sako, jog Rasputino pavardė yra kilusi iš rusiško žodžio „pasileidęs, amoralus“.
  • Tarnaitė teigė radusi Rasputino nužudymo vietoje jo nupjautą vyrišką pasididžiavimą, kurį laikė namuose tol, kol nepardavė kelioms turtingoms rusėms. Apie tai daug vėliau sužinojusi Rasputino dukra pareikalavo, kad tėvo palaikai būtų grąžinti jai.
  • Vaikystėje Rasputinui pasireiškė sugebėjimai gydyti gyvulius.