Kalmukai – santykinai jauna etninė žmonių grupė, kurios didžiąją dalį sudaro vakarų mongolų tautos oiratų žmonės, XVII amžiuje migravę iš Centrinės Azijos į Volgos regioną. Klajoklių gentys gyvenvietes įsirengė kalnų stepių ir taigų sandūroje. Iki šiol Rusijos Federacijos ribose esanti Kalmukijos respublika padalinta į dvi dalis: į rytų žemumas ir vakarų aukštumas, kurias skiria aukštos kalvos.

 

arbata

Nuo senų laikų kalmukų tautos žmonės jaučia didžią pagarbą kalnams. Tautosakoje jie minimi, kaip atitikmuo gimtinei. Kalmukai garbina mitinį Mankhano Cagano kalną ir tikrus Altajaus bei Changajaus kalnus. Apie Bogdo kalną Mongolijos Altajuje pasakojamos legendos, kad jį atgabeno vienuoliai. Kalno viršūnėje kalmukai pastatė „Ovą“ – piliakalnį iš akmenų, prie kurio atlikdavo ritualines apeigas. Kalnas iki šių dienų laikomas šventu, į kurį kasmet keliauja piligrimai. Jie tiki, kad kalnai ir akmenys priklauso dievybėms. Kalnuose jas garbinti tradiciškai rinkdavosi tik vyrai.

 

Tačiau ne vien kalnais didžiuojasi kalmukų tautybės žmonės – taip pat ir ypatinga arbata. Tai nuo senų laikų ruošiamas gėrimas, kuris sušildo šaltą dieną ir malšina troškulį karštą. Originalaus skonio arbata ilgainiui išpopuliarėjo ir už stepių ribų ir buvo pamėgta visame pasaulyje.

 

2014 metų gegužės 17 dieną minima tradicinės kalmukų arbatos diena, todėl dar yra šiek tiek laiko išmokti ją pasigaminti ir sužinoti, kuo ji naudinga. Arbata ruošiama iš nefermentuotų arbatos lapelių su pienu, riebalais, druska ir prieskoniais. Apie tai, kaip atsirado kalmukų arbata gyvuoja net kelios legendos. Pasakojama, kad gėrimą atrado Tibeto lama, kad vienuoliai neprarastų jėgų tomis dienomis, kai draudžiama valgyti bet kokius mėsiškus patiekalus. Eksperimentuodamas jis nustatė tikslias proporcijas ir arbatos virimo trukmę. Iš pradžių gėrimas buvo patiekiamas greičiau kaip sriuba, o ne kaip arbata.

 

Antroji legenda pasakoja apie tai, kad gėrimas buvo ruošiamas sergančiam religiniam reformatoriui. Gydytojai patarė jam gerti arbatą su pienu, kad atgautų jėgas. Pacientas turėjo gerti arbatą ant tuščio skrandžio savaitę. Laikydamasis gydytojo nurodymų žmogus visiškai pasveiko, tačiau net pasveikęs kiekvieną rytą profilaktiškai išgerdavo puodelį kalmukų arbatos.

 

Tačiau greičiausiai kalmukai tiesiog pakeitė tradicinę kinų arbatos gėrimo ceremoniją, nes kalnuose buvo mažai gryno vandens, bet daug kumelių pieno. Klajokliai pradėjo plikyti arbatą su pienu, šiek tiek sviesto ir gardžiai kvepiančių prieskonių.

 

Kalmukai ir kitos klajoklių gentys arbatą su pienu naudodavo ne tik kaip gėrimą, bet ir kaip vaistą bei tonizuojančią priemonę. Arbata gerina virškinimo sistemos veiklą, ypač tulžies pūslės veiklą, didina organizmo atsparumą patogeninėms bakterijoms, stiprina imuninę sistemą. Kalmukų arbata palengvina atsikosėjimą ir gydo peršalimo bei kvėpavimo ligas.

 

Kaloringas gėrimas gali būti vartojamas kaip valgis, suteikiantis energijos kelioms valandoms. Sakoma, kad kalmukų arbata su pienu taip pat padeda numesti svorio. Krūtimis maitinančioms moterims skatina pieno gamybą, tačiau jos arbatą turėtų ruošti be prieskonių. Padeda, jei kamuoja nuovargis, atstato jėgas ir tonizuoja. Padeda nurimti ir atsikratyti nemigos.

 

Tradicinė kalmukų arbata

 
  • 30 – 50 g juodosios arbatos
  • 200 ml vandens
  • 800 ml karvių arba riebaus kumelių pieno
  • 30 – 40 g tirpinto sviesto
  • Šaukštelis druskos
  • 10 juodųjų pipirų
 

Gaminimas

 

Į šaltą vandenį suberti juodąją arbatą ir kaitinti ant mažos ugnies, kol užvirs. Tada supilti pieną, druską, sudėti pipirus (juos galima prieš tai šiek tiek pagrūsti) ir sumaišyti. Pakaitinti, bet neužvirinti. Virti 10 – 15 minučių ant mažos ugnies, retkarčiais pamaišant. Išgriebti juodosios arbatos lapelius, supilti tirpintą sviestą ir palikti pastovėti 20 minučių. Beje, vietoj sviesto kalmukai paprastai dėdavo avienos riebalų.