Homeopatijos šalininkai įsitikinę, kad jų vaistai gali išgydyti daugelį, stiprių ir lėtinių, ligų. Tarp jų: ausų uždegimą, peršalimą, gripą, alergijas, migreną, fibromialgiją, artritą, depresiją, nerimo sutrikimus, hiperaktyvumą ir lėtinį nuovargį. Homeopatija remiasi nuostata, kad nėra dviejų visiškai vienodų žmonių, todėl kiekvienam iš jų turėtų būti parenkamas individualus gydymas. Natūralios medicinos gydytojai gydo ne ligos simptomus, o visą žmogaus organizmą.

 

Homeopatijos sąvoką pirmą kartą paminėjo Hipokratas V amžiuje prieš Kristų. Tačiau šiuolaikinės homeopatijos pradininku iš tikrųjų reikėtų laikyti XVIII amžiaus gydytoją Samuelį Hanemaną, kuris netaikė pavojingų,  tuo metu tradicinės medicinos metodų, kaip kraujo nuleidimas, gydymas, kurio metu ant kūno padaromos pūslės ir toksinių medžiagų vartojimas. S. Hanemanas susidomėjo kito gydytojo sėkmingu gydymu chininu nuo maliarijos. Atlikęs tyrimus homeopatas pastebėjo, kad pats chininas taip pat sukelia simptomus, panašius į maliariją. Taip pat jis nustatė, kad natūralių medžiagų skiediniai, sukeliantys ligų simptomus sveikam žmogui, gali panaikinti sergančiojo simptomus.

 

S. Hanemanas tikėjo, kad tam tikri vaistai gali atitikti skirtingus simptomus ir skatinti organizmo gijimo procesus. Šiuo gydymo principu „Similia similibus curentur” (lot. panašus gydo panašų) iki šiol vadovaujasi viso pasaulio homeopatai. Kitas natūralaus gydymo principas – bet koks simptomas turi būti gydomas atsižvelgiant į viso kūno sveikatą. Ligos simptomas nerodo, kad kažkas ne taip organizme. Simptomai – tai organizmo gynyba ir pastangos įveikti infekciją ir prisitaikyti prie streso.

 

Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad homeopatijos populiarumas Lietuvoje auga, tokių vaistų pardavimai auga.