Šalpusnio (lot. Tussilago farfara L.) žiedai, geltoni, panašūs į kiaulpienės, tik mažesni, yra labai vertinga liaudies gydomoji priemonė nuo kosulio, gerklės skausmo ir bronchito. Vaistiniai šalpusnių žiedai renkami kovo arba balandžio mėnesiais, saulėtą dieną. Gydymui taip pat naudojami šalpusnių lapai renkami liepos pradžioje ir stiebai, renkami vasario mėnesį. Augalai auga šlapiose pievose, priemolio ir priesmėlio dirvožemyje, dažnai jų galima aptikti prie vandens telkinių, griovių.

 

Visose šalpusnio dalyse yra daug augalinių gleivių (natūralių klijų), kurios drėkina, ramina ir padeda gyti sudirgintai gleivinei, šiek tiek taninų ir kartaus amorfinio glikozido meniantino bei kitų vaistinių medžiagų. Gydymui vartojama šalpusnių arbata.

 

Dažniausiai šalpusnių žiedų arbata vartojama, gydant plaučių ligas, ypač bronchitą, nes arbata lengvina atsikosėjimą. Peršalus ant krūtinės ir gerklės taip pat galima dėti gydomuosius šalpusnių žiedų ar lapų arbatos kompresus. Šalpusnių nuoviras gydo nudegimus, odos žaizdas, malšina vabzdžių įkandimo skausmą ir patinimą. Ant pažeistos odos vietos tereikia uždėti karštą šalpusnių kompresą ar tiesiog susmulkintus lapelius. Šalpusnio nuoviras gali padėti nuo viduriavimo.

 

Šalpusnio ekstraktą galima naudoti ne ilgiau nei mėnesį per metus. Šalpusnio ekstraktą reikėtų vartoti saikingai, nes jame yra tokių medžiagų, kurios ilgai vartojant gali pakenkti kepenims, todėl jis nerekomenduojamas žmonėms, kurie vartoja alkoholį ir serga kepenų ligomis. Nėščioms ir krūtimis maitinančioms moterims šalpusnio vartoti negalima.