Visame pasaulyje sklando šiurpios legendos apie paslaptingai mirusius žmones viename Šiaurės Amerikos kaime. Paskutinį kartą Roanoko kolonijos gyventojai gyvi pastebėti tik 1587 metais, tačiau iki šiol neišsiaiškintos aplinkybės, dėl kurių be pėdsakų dingo daugiau nei 30 vyrų, moterų ir vaikų, gyvenusių pastarajame eskimų žvejų kaimelyje. XX amžiaus pirmoje pusėje iš gyvenvietės paslaptingomis aplinkybėmis pasišalino apskritai visi gyventojai.

 

Paslapčių šydą 1930 metais netikėtai kiek praskleidė kailinių žvėrelių medžiotojas Džo Labelas, bandydamas pabėgti iš sniegu ir ledu sukaustytos žemės. Žmogus tapo neįprasto įvykio liudininku – pirmasis pamatė, kad dingo visi gyvi žmonės paslaptingojo eskimų Angikuni ežero pakrantėje Kanadoje, nepalikdami jokių žymių.

 

Klampodamas per sniego pusnis pastogę nakvynei Labelas rado amžinai nurimusiame kaime. Atrodė, lyg čionai dar neseniai gyventa, tačiau apžiūrėjęs trobeles nerado nė gyvos dvasios, nei šuns, net jokių pėdsakų, tačiau aptiko maisto ir drabužių, tiek, kiek jų užtektų visai žiemai. Keista, kad apleidę kaimą gyventojai su savimi nepasiėmė jokių atsargų. Galbūt čia įvyko katastrofa? O gal kaimą užpuolė zombiai ir vampyrai? Šį tikėjimą dar labiau sustiprino policijos atradimas.

 

Šiek tiek pailsėjęs medžiotojas nuvyko į artimiausią telegrafo stotį ir susisiekė su policija. Atvykę pareigūnai pastebėjo, kad vietinės kapinės buvo iškastos ir jose negulėjo nė vieno lavono. Kaimo teritorijoje jie taip pat rado šunų, skirtų tempti roges, kūnus palaidotus po maždaug keturių metrų sniego sluoksniu.

 

Lyg to būtų negana, naktį pareigūnai išvydo stulbinančią mėlyną šviesą danguje, kuri gerokai skyrėsi nuo tame regione kartais pasitaikančių šiaurės pašvaisčių. Melsva šviesa perskrodė dangų ir, porą kartų sumirgėjusi, pamažu išblėso. Kad ir kaip būtų keista, niekas nežino, kur dingo per 2000 vietinių eskimų. Niekas nematė jų nei gyvų, nei mirusių.