Ne tik krikščionys po mirties patenka į rojų. Pagal skirtingų pasaulio religijų mokymą doriems ir tikintiems žmonėms būdavo garantuojamas amžinasis gyvenimas rojuje. Rojaus sąvoka – sena kaip pasaulis. Skirtingi rojai turi nemažai panašumų (amžina jaunystė, ramybė, jokio blogio ir nesantaikos), tačiau turi ir skirtumų.

 

Actekai tikėjo, kad egzistuoja karių, pasiaukojusių dievams ir nutrenktų žaibo žmonių sielų rojus Tlalokanas. Visi kiti mirusieji keliaudavo į Miktlaną, tačiau ne visoms sieloms tai būdavo paskutinė stotelė. Tlalokanas – aukštesnio lygio rojus, kuriame kadaise gyveno lietaus dievas Tlalokas, todėl į šį rojų pirmiausiai patekdavo žmonės žuvę nuo gamtos stichijų, taip pat odos ligų. Legendose pasakojama, kad Tlalokane tvyro nežemiška ramybė. Tlalokane sielos šoka gėlių apsuptyje.

 

Edeno sodai judaizmo išpažinėjams – vieta, į kurią patekusios sielos galės praleisti amžinybę su Dievu. Tikima, kad gyvenimas rojuje yra 60 kartų geresnis nei Žemėje. Maždaug 12 mėnesių nusidėjėlių sielos praleidžia Hinono slėnyse, judaizmo skaistykloje, tam, kad atgailautų ir apsivalytų nuo viso pikto.

 

Skandinavų mitologijoje dalis žuvusių karių sielų patekdavo į Valhalą. Kitos sielos keliaudavo į Folkvangrą (karių laukus). Pomirtinį gyvenimą valdė vikingų deivė Frėja. Į šį rojų patekdavo ir moterų sielos, nors nebūtinai joms tekdavo mirti mūšio lauke.

 

Pagal senovės egiptiečių tikėjimą mirusios sielos keliaudavo į mirusiųjų krašą Aaru, dausų sritį, priklausančią dievui Ozyriui. Tikėta, kad amžinajame pasaulyje netrūksta jokių žemiškųjų gėrybių, ten niekada nesužiedėja duona. Aaru pasaulis aprašomas kaip salynas, apsuptas meldų laukų.

 

Induistų religijoje patį aukščiausią lygmenį pasiekusios sielos patekdavo į Vaikunthos pasaulį, kuriame gyvena aukščiausiasis Dievas Višnu. Vaikunthos planetoje visi žmonės yra jauni ir labai gražūs, ypač moterys, kurios atrodo lyg indų laimės deivė Lakšmė, čia neegzistuoja kančia ir nesėkmės.

 

Senovės Graikijoje Eliziejaus laukai iš pradžių buvo vieta, skirta tik dievams, tačiau vėliau į ją buvo priimami visi geros valios žmonės. Homeras Eliziejaus laukus aprašė kaip tobulą vietą, kurioje nėra darbo ir nesantaikos. Pasakojama, kad čia tris kartus per metus medžiai veda medaus skonio vaisius.