Amazonės – paslaptingos, karingos, legendomis apipintos graikų moterys. Mokslininkai iki šiol neišsiaiškina, ar jos gyveno iš tikrųjų, ar tai tik mitas. Kad būta moterų karių, rodo archeologiniai radiniai – moterų kaukolės su ietimis galvoje ir palaikai, palaidoti kartu su ginklais.

   

Bekrūtės moterys

 

Tiksli amazonių vardo kilmė neaiški – mokslininkai pateikia kelias versijas. Viena jų, kad pavadinimas kilo iš iranėnų kalbos žodžio ha-mazan, reiškiančio kares. Tai logiškas paaiškinimas, nes ši moterų gentis labiausiai garsėjo kovingumu. Kiti mokslininkai mano, kad amazonių vardas sietinas su graikų kalba: a + mazos – bekrūtės moterys arba a + masso – nesidominčios vyrais.

 

Pirmasis su graikų kalba sietinas variantas šiek tiek glumina. Tačiau legenda pasakoja: kad būtų patogiau naudotis lanku, amazonės nusipjaudavo arba nusidegindavo dešinę krūtį. Antrasis vardo aiškinimas taip pat galimas, nes mitologijos šaltiniuose rašoma, kad amazonės nekęsdavo savo šalies vyrų. Norėdamos susilaukti palikuonių giminę pratęsdavo su kaimyninių regionų stipriosios lyties atstovais. Karės esą gailesčio berniukams nejausdavo: jeigu amazonei gimdavo sūnus, jį suluošindavo ar net nužudydavo. Dukra nuo mažens buvo auklėjama kaip bebaimė karė. Amazonių gentyje vyras galėjo užimti tik tarno arba vergo, besirūpinančio namų švara, vaidmenį.

 

 

Kalinės, pabėgusios iš laivų

 

Amazones savo veikaluose mini istorijos tėvas Herodotas. V a. pr. Kr. rašytuose dokumentuose jis pasakoja, kad amazonės kilusios iš grupelės moterų, kurios atsiskyrė nuo graikų per vieną mūšį. Pasak senovės istoriko, šios moterys buvo pagrobtos ir laivu gabentos kaip vergės, tačiau sugebėjo išžudyti visą įgulą ir išsigelbėti. Likusios vienos laive moterys neįstengė jo valdyti ir buvo vėjo nuneštos prie Juodosios jūros krantų, į Skitijos teritoriją. Čia jos įsikūrė, užmezgė santykius su vietiniais skitų vyrais, tęsė giminę, kol įsitvirtino ir perėmė valdžią. Spėjama, kad pagrobimas, iš kurio išsigelbėjo šios moterys, galėjo būti jų karingumo ir priešiškumo vyrams priežastis.

   

Karių kultūra

 

Legendos byloja, kad amazonės turėjo griežtas taisykles ir jų laikėsi. Svarbiausia taisyklė – jų visuomenės nariu negalėjo tapti joks vyras. Stipriosios lyties atstovai į amazonių gyvenamąsias teritorijas galėjo patekti nebent kaip tarnai ar vergai. Amazonių gyvenimo tikslas – kariauti su vyrais. Todėl jos dar vadinamos pirmosiomis ekstremaliomis feministėmis.

 

Mergaitės nuo mažens buvo mokomos kovoti ir lavinti ištvermę. Dar mažos jos išmokdavo valdyti ginklus ir stodavo į kovą viena prieš kitą, kad išsiugdytų reikiamus įgūdžius. Pagrindiniai amazonių kovos įrankiai – lankas, dviašis kirvis ir skydas. Šie ginklai nuo pat vaikystės buvo neatsiejami amazonių palydovai. Be to, genties moterys demonstravo puikius jojimo įgūdžius: žirgus jos valdė taip pat mikliai, kaip savo kojas.

   

Santuoka – vergystė

 

Amazonių visuomenėje santuoka buvo nesuvokiamas dalykas. Šios moterys saitus su vyrais laikė vergystės apraiška ir moters pažeminimu. Todėl amazonės niekada nekurdavo šeimų. Visgi giminę pratęsti reikėjo, todėl amazonės dažnai poruodavosi su kaimyninių genčių vyrais ar dailiais karo belaisviais. Atlikę savo pareigą vyrai būdavo sužalojami arba nužudomi. Toks pat likimas laukdavo ir gimusių berniukų – amazonės į savo visuomenę priimdavo tik mergaites. Geriausiu atveju naujagimį berniuką išsiųsdavo tėvui. Itin retai vaikas būdavo paliekamas augti, kad vėliau jį būtų galima naudoti seksualiniams poreikiams tenkinti. Naujagimes amazonės pasitikdavo su dideliu džiaugsmu, nes jos papildydavo augančią moterų karių kartą.

   

Skaudus pralaimėjimas

 

Graikų mitologijoje netrūksta istorijų apie garsių karžygių ir amazonių susirėmimus. Vienas žinomiausių pasakojimų – apie Heraklį ir Hipolitę. Heraklis – stipriausias graikų mitinis karžygys, turėjęs atlikti dvylika užduočių. Viena jų – devintoji – karaliaus Euristėjo dukrai pargabenti amazonių karalienės Hipolitės auksinę juostą. Legenda pasakoja, kad tą juostą Hipolitė gavo iš karo dievo Arėjo ir ja labai didžiavosi. Heraklio itin nemėgusi deivė Hera, sužinojusi jo ketinimus, pasivertė amazone ir karingų moterų genčiai papasakojo apie karžygio kėslus. Amazonės surengė karą prieš Heraklį, tačiau jam pavyko amazones nugalėti, ir Hipolitės juosta pasiekė Euristėjo dukrą. Ši istorija išskirtinė ne tik tuo, kad joje dalyvavo žymiausias senovės graikų mitinis karžygys, bet ir pasakojimu apie amazonių pralaimėjimą. Dauguma kitų legendų aprašo karingųjų moterų laimėjimus.

 

 

Įdomybės

 
  • Pasakojama, kad amazonės buvo ne tik karingos, bet ir labai seksualios, aistringos moterys. Jų meilės aktai būdavę agresyvūs ir net gyvuliški. Pirmiausia vyras turėdavęs prisijaukinti amazonę, kitaip galėjęs būti nesuprastas ir tą pačią akimirką atsisveikinti su gyvybe. Nekaltos amazonės laikytos itin puikiomis karėmis, visiškai nepriklausomomis nuo vyrų, nė karto nepasidavusiomis jų vergijai.
  • Amazonės visa širdimi nekentė vyrų, bet garbino karo dievą Arėją, kuris jas įkvėpė dideliems žygiams.
  • Amazonių globėja – mėnulio deivė Selenė. Karingosios moterys ją garbino ir tikėjo, kad Selenė padeda sėkmingai pratęsti giminę susilaukiant mergaitės.
  • Nors amazonės nepripažino santuokos, viena jų, Arėjo dukra Antiopė, vis dėlto susituokė. Bet ne savo noru – ją pagrobė Atėnų karalius Tesėjas. Po kurio laiko jie susilaukė sūnaus Hipolito. Tačiau Antiopė niekada nepalaikė vyro ir Atėnų kariams kovojant su amazonėmis buvo pastarųjų pusėje.