Aguonos į Europą buvo atvežtos iš Azijos. Ten augalų sėklos pradėtos vartoti maistui ir natūraliojoje medicinoje, kaip vaistas nuo nemigos. Opiumas išgaunamas iš aguonų ankščių, tačiau opijaus alkaloidų (morfino ir kodeino) gali būti visose aguonų dalyse. Būtent dėlto suvalgius patiekalo su šiuo ingredientu apima mieguistumas. Tačiau yra ir tokių aguonų veislių, kuriose nuodingų alkaloidų yra mažiau nei kitose.

 

Aguonos auginamos jau daugiau nei 3000 metų. Jų būdavo dedama į sirupus nuo kosulio, vaistus, skirtus gydyti ausies uždegimą ar malšinti dantų skausmą. Aguonomis būdavo gydoma karštinė, dizenterija, įvairūs uždegimai, odos ligos.

 

Aguonos naudojamos burtuose, iš jų gaminami amuletai ir talismanai, skirti pritraukti meilę, pinigus ir sėkmę. Aguonos ankštyje yra daugybė mažų sėklyčių, todėl ji simbolizuoja vaisingumą ir klestėjimą.

 

Graikų mituose pasakojama, kad Demetra, žemdirbystės deivė, vieną iš savo mylimųjų, netikėtai žuvusį Mekoną pavertė skaisčiai žydinčia aguona. Ši gėlė taip pat ir kito graikų sapnų dievo, Morfėjaus, simbolis.

 

Aguonos – taip pat karo lauke žuvusių kareivių atminimo simbolis. Sėklos žemėje gali išgulėti daug metų ir sudygti tada, kai joms bus tinkamos sąlygos. Pasakojama, kad taip ir nutiko Flandrijos mūšio laukuose per I-ąjį pasaulinį karą. Kareiviai nespėjo baigti kasti apkasų, kai laukuose pražydo šimtai aguonų. Nuo to laiko aguonos tapo karo ir atminimo simboliu.

 

Kituose šaltiniuose nurodama, kad aguonos simbolizuoja kontrastą tarp gyvenimo ir mirties, rojaus ir pragaro, gėrio ir blogio. Kontrastas tarp žiedų grožio ir sėklų, kurios gali nužudyti arba sukelti užmarštį lėmė tokį aguonų dvilypumą mitologijoje.