Vienas iš svarbiausių advento laikotarpio simbolių yra iš visžalių medžių šakelių pagamintas vainikas. Nėra žinoma, nei kada, nei kur atsirado tradicija gaminti tokius vainikus. Istoriniai šaltiniai liudija, kad germanų tautos šaltuoju metų laiku panašiuose vainikuose degindavo žvakes, nes tikėjo, kad taip greičiau sulauks šiltesnių dienų. Skandinavijos šalyse žiemą žmonės uždegdavo žvakutes ant rato, melsdavosi ir prašydavo šviesos dievo pasukti „Žemės ratą“, kad pailgėtų diena ir grįžtų šiluma. Viduriniaisiais amžiais šią tradiciją, kaip advento laukimo simbolį, perėmė katalikų bažnyčia.

 

Iš visžalių medžių šakelių sukurtas vainikas simbolizuoja nenutrūkstamą gyvenimą. Vainikas iš lauro šakelių reiškia pergalę prieš persekiojimus ir kančias. Pušies, bugienio ir kukmedžio šakelės simbolizuoja nemirtingumą, kedro – stiprybę ir gijimą, rašo catholiceducation.org.

 

Vainiko ratas neturi nei pradžios, nei galo, todėl reiškia Dievo amžinybę, sielos nemirtingumą ir Jėzaus Kristaus amžinąjį gyvenimą. Vainiko dekoratyviniai elementai, tokie kaip kankorėžiai ir riešutai, taip pat simbolizuoja gyvenimą ir prisikėlimą.

 

Keturios žvakės – tai keturios advento laikotarpio savaites. Tikima, kad viena savaitė atitinka 1000 metų. Keturios savaitės – tai 4000 metų nuo Adomo ir Ievos iki Išganytojo gimimo.

 

Pagal tradiciją trys žvakės turėtų būti violetinės, o viena – rožinės spalvos. Violetinės žvakės – tai maldos, atgailos, aukų bei gerų darbų simbolis. III advento sekmadienis yra vadinamas džiaugsmo sekmadieniu (gaudete), todėl tą dieną, kai kunigai per mišias vilki rožinį apdarą, uždegama rožinė žvakė. Žvakių degimas simbolizuoja laukimą ir viltį, kad Žemėje gims Dievo sūnus, kuris ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

 

Šiais laikais į vidurį advento vainiko įstatoma balta žvakė, kuri uždegama per šv. Kūčias ir simbolizuoja Jėzų Kristų. Kartais advento metu uždegamos tik baltos žvakės.