Tikriausiai visi žino istoriją, kad rusų chemikas Dmitrijus Mendelejevas periodinę elementų lentelę išvydo sapne. Verta paminėti, kad iki lemtingojo sapno, jis daug metų dirbo toje srityje, todėl šis sapnas atrodo visai logiškas žmogui, kurio visos mintys tik tuo ir buvo užimtos. Vis dėlto yra didelių atradimų, kurie buvo padaryti per visišką atsitiktinumą.

 

atradimai

6 pasaulį pakeitę atradimai – per atsitiktinumą:

 

  • Gelžbetonis. 1867 metais Paryžiaus parodoje prancūzų sodininkas Josephas Monieras pristatė savo išradimą – betoninį vazoną gėlėms su įtvirtintu geležies tinkleliu. J. Monieras dirbo Tiuilri soduose, kur prižiūrėjo apelsinmedžius. Vasarą cementiniuose vazonuose auginami apelsinmedžiai būdavo išnešami į lauką, o šaltuoju metų laiku – į šiltnamį. Vazonai dažnai skildavo ir duždavo dėl dažnų temperatūros svyravimų. Norėdamas juos sutvirtinti sodininkas eksperimentavo su geležiniu tinkleliu, kurį įliejo į betoninių vazonų formą. J. Monieras pastebėjo, kad konstrukcija yra tvirčiausia, kad tinklelio strypai sudedami horizontaliai ir vertikaliai. Gali būti, kad jis buvo girdėjęs apie eksperimentus su geležimi ir betonu, bet priešingai nei anksčiau, jis naudojo ne geležies strypus, o geležinį tinklelį. Taigi, laurai už gelžbetonio išradimą priklauso jam, rašo brightside.me.

 

  • Nobelio premija. 1888 metais Alfredas Nobelis prancūzų laikraštyje perskaitė savo nekrologą, pavadintą „ Mirties pirklys yra miręs“. Tačiau nekrologas buvo klaidingas, nes tais metais vienoje Kanų ligoninių mirė Ludwigas Nobelis, Alfredo brolis. Skaitydamas nekrologą dinamito išradėjas susimąstė apie tai, ką paliks po mirties. Jis nenorėjo tada būti vadinamas „mirties pirkliu“. Todėl jis nusprendė, kad po mirties jo palikimas bus išdalijamas kaip premijos patiems geriausiems įvairiose mokslo srityse.

 

  • Saugus stiklas. 1903 metais prancūzų mokslininkas Edwardas Benedictus dirbo laboratorijoje, kai jam prireikė tam tikrų cheminių medžiagų iš viršutinės lentynos ir netyčia apvertė kolbą. Žiūrėdamas į sudužusį indą mokslininkas pastebėjo, kad stiklas nesubyrėjo į daugybę šukių, kaip jis tikėjosi, kad bus, bet įskilo ir sudužo, nors išlaikė savo pradinę formą. Paaiškėjo, kad kolboje buvo likę celiuliozės nitratų, kurie sudžiuvę apsaugojo kolbą iš vidaus. Tuo metu automobilių langai buvo gaminami iš įprasto stiklo, todėl jam sudužus nelaimingo atsitikimo kelyje metu, vairuotojas ir keleiviai labai nukentėdavo. Perskaitęs dar apie vieną tokį nelaimingą atsitikimą laikraštyje, chemikas pradėjo eksperimentuoti ir galiausiai išrado saugų stiklą, kuris gaminamas iš dviejų stiklo plokščių, į kurių vidų įterpiamas celiuliozės nitrato sluoksnis. Pakaitinta celiuliozė ištirpsta ir sandariai suklijuoja stiklo plokštes. Mokslininkas išradimą užpatentavo kaip „Triplex“ stiklą. Pirmasis jį pradėjo naudoti Henry Fordas 1919 metais automobilių pramonėje.

 

  • Radioaktyvumas. 1896 metais prancūzų mokslininkas Henri Becquerelis eksperimentuodamas netikėtai atrado rentgeno spindulius. Jis bandė suprasti, ar yra ryšys tarp rentgeno spindulių ir urano druskų. H. Becquerelis naudojo mineralą su urano druskomis savo eksperimente. Jis kurį laiką jį laikė saulės šviesoje, po to padėjo kartu su metaliniu objektu ant fotografinės plokštelės, kur po tam tikro laiko atsirado tam tikras „fotografinis“ vaizdas. Tikslumas nebuvo toks didelis, kaip jis tikėjosi, todėl jis padarė prielaidą, kad taip nutiko dėl nepakankamos šviesos ir nusprendė eksperimentą pakartoti saulėtesnę dieną. Tačiau ir tai nepadėjo, todėl jis nusprendė mineralą kartu su fotografine plokštele ir Maltos kryžiumi suvynioti į tamsų audinį. Po kelių dienų išvyniojęs jis pamatė Maltos kryžiaus atvaizdą jame ir nusprendė, kad radiacija neturi nieko bendro su saulės šviesa. Toliau tiriant paslaptingus spindulius buvo atrastas radioaktyvumas ir už šį atradimą H. Becquerelis kartu su Pierre‘as ir Marie Curie buvo apdovanoti Nobelio premija 1903 metais.

 

  • Anestezija. 1844 metais Horace‘as Wellsas dalyvavo Gardnerio Quincy Coltono demonstracijoje kaip pramoginių renginių vedėjas ir chemikas, kai netoliese esančioje vaistinėje pardavėjas apsvaigo nuo azoto oksido. Būdamas apsvaigęs darbuotojas nereagavo į skausmą, kurį turėjo sukelti stiprus atsitrenkimas į suolelį. Kitą dieną H. Wellsas nusprendė atlikti bandymus: jis įkvėpė azoto oksido garų ir liepė dantų gydytojui jam ištraukti sugedusį dantį. Procedūra nebuvo skausminga, todėl gydytojas nusprendė šį metodą taikyti ir kitiems pacientams. Tačiau, kai H. Wellsas pademonstravo savo kolegoms savo eksperimentą, jis nepavyko, greičiausiai dėlto, kad panaudojo per mažą azoto oksido kiekį. Pacientas klykė iš skausmo, o kolegos juokėsi. Tuo metu buvo plačiai naudojamas chloroformas ir eteris, todėl ilgą laiką apie azoto oksido anestetines savybes buvo apskritai pamiršta. 1848 metais H. Wellsas nusižudė, persipjaudamas šlaunies arteriją su skutimosi peiliuku, prieš tai įkvėpęs chloroformo, kad sumažintų skausmą. Po 20 metų G. Q. Coltonas iš naujo atrado H. Wellso metodą, pradėjo eksperimentuoti ir sėkmingai taikyti anesteziją.

 

  • Botoksas. 1987 metais dr. Jean Carruthers, Vankuverio valstijoje dirbanti oftalmologė, pradėjusi pirmoji naudoti botulino pagrindu pagamintą toksiną, kad atpalaiduotų raumenis dėl kosmetinių tikslų. Preparatas būdavo suleidžiamas moteriai, kenčiančiai nuo blefarospazmų (simptomai, dėl kurių nevalingai užsimerkia akių vokai). Praėjus šiek tiek laiko ta pati paciento grįžo pas gydytoją dr. Jean Carruthers. Moteris pastebėjo, kad po pirmosios injekcijos jos akys tapo labiau atvertos ir žvilgsnis jaunesnis. Dr. J. Carruthers pasiūlė savo vyrui dermatalogui, Alastairui Carruthersui, išbandyti botoksą raukšlėms mažinti. Pirmosiomis pacientėmis, išbandžiusiomis botoksą, tapo pati Jean kartu su klinikos registratore, Cathy Swann.