Telefonu dažniausiai skambinama draugams, artimiesiems ir verslo partneriams. Tačiau ar žinojote, kad telefonai gali padėti užmegzti ryšį su mums iki šiol nesuprantamu ir gąsdinančiu anapusiniu pasauliu?

 

"skambutis iš anapus"

Šiandien šiuolaikinis žmogus sunkiai įsivaizduotų gyvenimą be telefono. Ši komunikacijos priemonė, padeda susisiekti su draugais, šeima, organizuoti verslą ir tvarkyti kitus darbinius reikalus. Turėti telefoną šiais laikais yra būtinybė, o ne prabanga. Tačiau nenustebkite, jei kartais sulauksite netikėto telefono skambučio iš tokių vietų, apie kurias net nepagalvotumėte… Keistų ir nepaaiškinamų telefono skambučių visame pasaulyje yra sulaukę tūkstančiai žmonių. Galbūt jūs – vienas iš jų?

 

Ar tai tikrai tik techniniai trikdžiai? Iš tikrųjų didžiąją dalį tokių skambučių sukelia ryšio problemos, telefonų laidų ir kiti techniniai gedimai. Tačiau pasitaiko ir tokių skambučių, kurių taip paprastai negalima paaiškinti. Ar įmanoma, kad būtybės iš kitų egzistencinių plokštumų bandytų užmegzti kontaktą su žmonėmis per elektroninius įrenginius? O gal tai yra paslaptingi mūsų pasąmonės žaidimai ir telefonai bei kiti elektroniniai įrenginiai naudojami išreikšti mūsų giliausius troškimus ir didžiausias baimes? Štai keletas istorijų, kurie privers greičiau plakti širdį kitą kartą, kai suskambės telefono melodija…

 

4 tikros istorijos apie skambučius iš anapus:

 

  • Kai man buvo penkeri, aš gyvenau mažame kaimelyje netoli Vienos (Austrija) su mama, seserimi ir broliu. Su savo vyru mama buvo išsiskyrusi prieš tris mėnesius. Tai buvo sunkus etapas mums visiems. Vieną dieną buvau namie viena ir žiūrėjau televizorių, kai suskambo telefonas. Atsiliepiau, bet kitame laido gale nieko nebuvo, tik girdėjosi dainos „Greensleeves“ melodija. Melodijos skambesys buvo šiek tiek elektroninis. Paklausiau melodijos porą minučių ir padėjau ragelį. Po aštuonerių metų mano mama ištekėjo antrą kartą ir mes persikėlėme gyventi į kitą miestą. Ten mes gyvenome jau apie tris mėnesius, kai vėl sulaukiau telefono skambučio. Vėl buvau viena namuose ir vėl, pakėlusi ragelį, išgirdau elektroninę tos pačios dainos melodiją. Labai susinervinau iš išsigandau ir paprašiau tėčio, kad išsiaiškintų, kas man skambinėja. Po kelių dienų atėjo atsakymas iš telefonų kompanijos, kuriame buvo rašoma, kad mano pateiktas numeris nepriklauso jokiai jiems žinomai kompanijai.

 

  • Buvau virtuvėje ir ruošiau vakarienę su savo penkerių metų sūnumi. Telefonas pradėjo skambėti ir mano sūnus jį greitai pakėlė ir pradėjo su kažkuo kalbėti telefonu. Jis pasakė savo vardą, po to pasakė „taip“ ir perdavė telefoną man. Nustebusi aš paklausiau, su kuo jis kalbėjo. Sūnus atsakė, kad su močiute. Paklausiau: „Ko ji norėjo?“. „Ji norėjo pasikalbėti su tavimi ir pasakyti sudie“, – atsakė sūnus. Paėmiau telefoną iš sūnaus rankų, bet nieko negirdėjau. Mano sūnus niekada nežaisdavo su telefonu ir neapsimesdavo, kad su kuo nors kalba. Mes niekada nekalbėjome su sūnumi apie močiutę, nes, manėme, kad jis dar per jaunas suprasti. Tačiau tą vakarą jis pats pasakė jos vardą…

 

  • Su sužadėtiniu vykome į mokslinę konferenciją kitame mieste. Laukiau skambučio nuo draugės, todėl telefoną visada laikiau šalia savęs. Kai telefonas pradėjo skambėti, nei aš, nei sužadėtinis, nebuvome nustebinti. Tačiau, kai sužadėtinis padavė man rankinę, pastebėjau, kad telefonas vienu metu skamba, vibruoja ir mirksi, tarsi būtų atėjusi žinutė. Skambino nežinomas numeris. Kai atsiliepiau, kitame laido gale buvo mirtina kapų tyla. Vėliau, kai pasikalbėjau su drauge, ji sakė, kad man tuomet tikrai neskambino. Iki šiol neaišku, kas tai buvo.

 

  • Incidentas nutiko mano mamai prieš 20 metų. Ji nusprendė įsirengti namų telefoną, nes sunkiai sirgo ir norėjo nuolat turėti galimybę susisiekti su manimi. Po poros dienų, kai namuose atsirado telefonas, atsirado daug keistų skambučių. Kartais skambindavo naktį, kartais – dieną, kartais – ankstyvą rytą. Būdavo dienų, kai nežinomi numeriai skambindavo net iki penkių kartų per dieną. Skambindavo maža mergaitė, gal kokių penkerių metų. Kai telefonas suskambėdavo, mano mama atsiliepdavo ir išgirsdavo kitame laido gale mažos mergaitės balsą: „Mama! Mama! Noriu savo mamos!“. Mano mama bandydavo daugiau paklausinėti skambinančios mergaitės, tačiau ji nieko daugiau be minėtos frazės nesakydavo. Tai tęsėsi savaitę ir taip išgąsdino mano mamą, kad ji nusprendė atjungti telefoną.