Jei mėgstate lankytis kino teatre, puikiai žinote, kad daugelį naujausių filmų galima žiūrėti 3D formatu. Daugelis tikriausiai galvoja, kad tai – gana nauja technologija, nors iš tikrųjų yra ne visai taip. Sunku patikėti, bet filmų kūrėjai 3D technologiją naudoja ir tobulina nuo 1903! Tikriausiai visiems šios technologijos mėgėjams įdomu, kaip mūsų smegenys padeda vizualizuoti pasaulį trijomis dimensijomis.

 

"3D filmai"

Pirmieji 3D filmai. Pirmieji 3D filmai, palyginus su tuo, ką turime šiandien, buvo labai primityvūs, tačiau net tada jie sulaukdavo palankių žiūrovų įvertinimų. Pirmasis komercinis 3D filmas „The Power of Love“ („Meilės galia“) kino teatruose parodytas 1922 metais. Tai buvo pirmasis filmas, kurį žiūrėti reikėjo su anaglifiniais akiniais su vienu raudonu, o kitu žaliu lęšiu bei dviem kino ritėmis. Žiūrovai galėjo pajusti 3D bei pamatyti dvi skirtingas filmo pabaigas. Auditorija galėjo žiūrėti filmą per raudonus ir žalius akinių lęšius ir pamatyti laimingą pabaigą arba žiūrėti 2D ir pamatyti tragišką pabaigą. Deja, filmo kopijų nebuvo padaryta daug, todėl kino juostos neišliko iki šių dienų.

 

Ne visi sutinka, kad „Power of Love“ buvo pirmasis 3D filmas. Dar prieš pasirodant šiam filmui, 1903 metais Broliai Liumjerai pristatė filmą „L‘arrivee du train“ („Traukinio atvykimas“). Filme vaizduojamas į stotį atvykstantis traukinys. Filmo kokybė buvo pakankamai gera, kad sukurtų įspūdį, jog traukinys gali tuoj pervažiuoti per žiūrovus.

 

Tik po beveik trijų dešimtmečių 3D filmai vėl grįžo į kino ekranus. 1952 metais pasirodė filmas „Bwana Devil“ pagal tikrą istoriją apie liūtus žmogėdras Rytų Cavo nacionaliniame parke (Kenija). Tai buvo pirmas, ilgo metražo, spalvotas filmas. Galima sakyti, kad šio filmo pasirodymas sukėlė kino revoliuciją! Jį peikė kritikai, bet žiūrovai negalėjo liaupsių ir plūste plūdo į kino teatrų sales. Staiga prireikė pagaminti tiek anaglifinių akinių, kad tuo užsiimančios kompanijos nebespėdavo įvykdyti visų užsakymų.

 

1953 metais kino teatruose pasirodė „House of Wax“ („Vaško namai“). Tai buvo pirmasis 3D filmas su stereofoniniu garsu. Nenuostabu, kad jis tokio populiarumo sulaukė ne tik dėl vaizdo efektų, bet ir dėl griausmingo amerikiečių aktoriaus Vincento Price‘o balso. Aktorius netrukus buvo siejamas su siaubo filmų žanru ir 3D. Po to jis suvaidino dar keliuose garsiuose to meto filmuose: „The Mad Magician“ („Pamišęs magas“) ir „Dangerous Mission“ („Pavojinga misija“).

 

„Walt Disney Company“ šeštajame dešimtmetyje taip pat neatliko nuo 3D kino madų ir išleido filmą „Melody“ („Melodija“) bei „Fort Ti“ (1953 metais). Animacinis filmas „Melody“ vėliau buvo rodomas sąskrydyje Disneilende.

 

3D technologija labai tiko siaubo filmams. Todėl nenuostabu, kad netrukus kino ekranuose pasirodė dabar jau klasika laikomi filmai: „The Creature From the Black Lagoon“ („Padaras iš juodosios lagūnos“). Net A. Hitchcockas 1954 metais eksperimentavo su 3D filme „Dial M for Murder“ („Įvykus žmogžudystei skambinkite M“).

 

Nors ir buvo nepaprastai populiarūs, 3D filmai antrojoje šeštojo dešimtmečio pusėje pradėjo prarasti savo pozicijas ir užleido vietą įprastam kinui. Taip buvo dėl grynai techninių priežasčių. 3D projektoriams reikėjo dviejų kino ričių, kurios turėjo būti tobulai sinchronizuotos. Net nedidelės sinchronizavimo klaidos lemdavo didelį žiūrovų akių nuovargį ir įtampą bei galvos skausmą. Kino rites išlaikyti geros būkles taip pat nebuvo paprasta. Bent šiek tiek nusidėvėjus kino juostoms atsirasdavo sinchronizacijos klaidų ir technikos gedimų. Taigi, 3D filmai pamažu prarado populiarumą, nors buvo ir unikalūs, ir įdomūs.

 

3D filmai šiandien. Nors šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje metais 3D išgyveno aukso amžių, tačiau po to ji beveik trims dešimtmečiams nugrimzdo į užmarštį. 1980 metais prasidėjo 3D renesansas, kai kino kompanijos „IMAX“ ir „The Walt Disney Company“ pradėjo kurti nevaidybinius filmus šiuo formatu. Pirmasis iš tų filmų buvo „We are Born of Stars“ („Mes gimę iš žvaigždžių“) 1985 metais. 3D filmai beveik sukėlė sprogimą viso pasaulio kino teatruose 2009 metais, kai Jamesas Cameronas išleido garsųjį „Avatar“ („Įsikūnijimą“). Šiandien dažnai kyla diskusijų, ar 3D technologijos iš tikrųjų sustiprina žiūrovų pojūčius ar priešingai – juos susilpnina. Galima teigti, kad šiandien 3D filmai išgyvena antrąjį aukso amžių. Tik dabar jie tapo kur kas tobulesni ir tikroviškesni.

 

Kaip smegenys kasdien suvokia 3D informaciją? Tarkime, viskas, ką matome aplinkui yra 3 dimensijų, nors iš tikrųjų mes galime suvokti tik 2 dimensijas (aukštį ir plotį). Smegenys interpretuoja tai, ką mato akys ir sukuria 3D iliuziją, pagal tokius kintamuosius kaip dydis ir šešėliavimas jos padeda nustatyti objektų vietą erdvėje.