nemirtingumas

  • Pasaulyje yra du neginčijami dalykai: gimimas ir mirtis. Milijardierius Dmitry Itskovas ir ne pelno siekianti organizacija „2045 Initiative“ siekia apgauti mirtį, sukuriant dirbtinius kūnus, kuriuose būtų apgyvendinamas žmogaus intelektas.

 

  • D. Itskovas su kolegomis tiki, kad gali sukurti hologramą („avatarą“), kurios dirbtinėse smegenyse apgyvendintų individualią asmenybę, mažiau negu per tris dešimtmečius.

 

  • „Terasem“ judėjimo „LifeNaut“ projekte teigiama, kad nemirtingumą galima gauti jau šiandien. Viskas, ko reikia, tai susikurti „LifeNaut“ profilį ir jame pateikti tiek daug informacijos apie save, kiek įmanoma. Manoma, kad toks rašytinis failas gali padėti ateityje atkurti asmenybę.

 

  • Nemirtingumo žmonės siekė ne tik naujausiais laikais. Štai, pavyzdžiui, III amžiuje prieš Kristų kinų imperatorius Ši Huangdi vartojo į vidų gyvsidabrį, kad taptų nemirtingu. Tai, be abejo, jam nepadėjo – kilmingas vyras mirė. Senose europiečių legendose pasakojama apie jaunystės fontaną, kuris grąžina jaunystę ir net padeda tapti nemirtingais.

 

  • Apie 1980 metus antropologas ir etnobiologas Wade‘as Davisas aprašė atvejus, kai „mirusieji“ kėlėsi iš savo kapų Haityje.

 

  • W. Davisas taip pat teigė, kad vartojant į vidų tetrodoksiną, neurotoksiną iš pūsliažuvių ir kitų gyvių, gyvieji galėjo atrodyti kaip mirę ir po to „prisikelti“.

 

  • Realų tikslą prikelti naujam gyvenimui mirusiuosius buvo išsikėlęs Sovietų Sąjungos eksperimentinės fiziologijos ir terapijos instituras, vadovaujamas Sergejaus Brukhonenko.

 

  • 1940 metų vaizdo įraše „Organizmų atgaivinimo eksperimentai“ neva pademonstruojama, kaip institutui pavyko atgaivinti organus ir net nupjautas šuns galūnes.

 

  • Panašiu metu, tik kitoje pasaulio pusėje, lakūnas Charlesas Lindberghas kartu su mokslininku Alexisu Carrelu sugalvojo daug išradimų ir procedūrų, galinčių pailginti žmogaus gyvenimą, pavyzdžiui, dirbtinį širdies perfuzijos siurblį. Ch. Lindberghas mirė nuo vėžio 1974 metais.

 

  • Žmonės yra apsėsti minties rasti būdą gyventi amžinai, o kai kuriems organizmams tai pavyksta be pastangų. 2014 metais mokslininkai atgaivino Pithovirus sibericum, virusą, kuris 30000 metų pragulėjo amžino įšalo žemėje, tiesiog leisdami jam atšilti.

 

  • Nemirtinga medūza (Turritopsis dohrnii) geba gyventi atbuline eiga. Suaugęs organizmas transdiferianciacijos metu gali grįžti į vaikystės etapą.

 

  • Kiti „nemirtingi“ organizmai – bestuburės Bdelloid verpetės, kurios visos yra moteriškos lyties ir veisia dukteris – klonus.

 

  • Atsižvelgdami į verpetes, mokslininkai jau daugiau kaip prieš 20 metų pradėjo vykdyti klonavimo eksperimentus, iš kurių garsiausias, be abejo, avytės Doli atvejis 1996 metais.

 

  • Tačiau avis Doli anksti pradėjo kentėti nuo su amžiumi susijusių sutrikimų ir nugaišo 6 metų, nors avys paprastai gyvena iki 12 metų. Tyrėjai nustatė, kad ji turėjo sutrumpėjusius telomerus, apsauginius dangtelius ant chromosomų galų, kurie nyksta senstant organizmui.

 

  • Nors Doli klonavimas sukėlė debatus dėl etinių gyvūnų klonavimo klausimų, tačiau šios praktikos nesustabdė. Pietų Korėjos bendrovė „Sooam Biotech“ reguliariai klonuoja naminius gyvūnėlius už maždaug 100 tūkst. dolerių.

 

  • Žmonių reprodukcinis klonavimas yra draudžiamas visame pasaulyje, tačiau leidžiama kurti kamienines ląsteles, kurios genetiškai atitinka paciento. Toks klonavimo pritaikymas yra geriau toleruojamas visuomenės, nes padeda gydyti sunkias ligas.

 

  • Priešingai nei dauguma ląstelių tipų, kurios užprogramuotos mirti po tam tikro skaičiaus pasidalijimų, kamieninės ląstelės yra nemirtingos, nes gali dalytis be galo. Deja, tą patį gali ir vėžinės ląstelės.

 

  • Žymiausias vėžio nemirtingumo atvejis yra Henrietta Lacks, kuri mirė nuo gimdos kaklelio vėžio 1951 metais. Ląstelės iš piktybinio auglio buvo sukultūrintos ir panaudotos pradėti ląstelių liniją „HeLa“, kuri iki šių laikų gyvuoja viso pasaulio laboratorijose.

 

  • „HeLa“ ląstelėmis paremti tyrimai gali ateityje padėti kuriant vakcinas nuo AIDS ir vėžio, nors vertinami gana prieštaringai. Ypač dėlto, kad niekas neinformavo ir neprašė sutiko H. Lacks artimųjų ar jos pačios, kai moteris dar buvo gyva.

 

  • Tik 2013 metais, daugiau nei 60 metų po H. Lacks mirties, sutarta, kaip tos ląstelės ir jose užkoduota genetinė informacija galėtų būti panaudota.