Lapkričio 1 d., visų šventųjų diena, pažymėta raudonai. Šią dieną ir lapkričio 2-ąją, per Vėlines, mirusiųjų atminimo dieną, žmonės tradiciškai lanko kapus, juos tvarko ir uždega žvakelę. Galima sakyti, kad pirmosios lapkričio dienos tuo ir ypatingos – kad vėjyje plevena žvakių liepsnelės.

 

16 įdomių faktų apie Vėlines:

 

velinės

  • Vėlinės – pagoniška ir pagrindinė rudens šventė. Baltų gentys tikėjo, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri niekur toli neiškeliauja: lanko gyvuosius ir su jais bendrauja. O dažniausiai jos tą daro tamsų, niūrų ir šaltą rudenį.

 

  • Vėlinės dar žinomos kaip Ilgės. Tai senoviškas Vėlinių pavadinimas, kuriame telpa ilgesys ir mirties nuojauta. Vėlių dievu laikomas Žemininkas – požemio ir mirusiųjų dvasia.

 

  • Senovėje per Vėlines arba ilges žmonės rinkdavosi kapinėse, atsinešdavo vaišių. Dažniausiai ant kapų palikdavo virtų kiaušinių, žemę palaistydavo vynu ar medumi. Šiek tiek jų palikdavo ir vėlėms, kurios, tikima, slėpdavosi medžių viršūnėse ir tarp kryžių. Šventė trukdavo kelias dienas. Būdavo kūrenama šventoji ugnis, atnašaujamos aukos dievams, ypač Perkūnui.

 

  • Prie Vėlinių švenčių stalo reikia sėsti švariems, tarsi atsinaujinusiems. Kai nusiprausdavo patys, pirtyje palikdavo rankšluosčių, drabužių ir vaišių vėlėms.

 

  • Ant Vėlinių stalo būdavo patiekiama duonos, juka, kraujiniai vėdarai ir kiti tamsaus atspalvio patiekalai. Šiek tiek maisto prieš valgant būtina paaukoti vėlėms. Po Vėlinių likusį maistą žmonės išdalindavo elgetoms.

 

  • Žvakės kapinėse pradėtos deginti palyginus neseniai. Iki tol kapinėse būdavo sukuriamas didelis laužas, kuriame deginami seni, nuvirtę kryžiai.

 

  • Žemaitijoje buvo tikima, kad po Vėlinių visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir nebeturi kentėti.

 

  • Per Vėlines dažnai pučia stiprūs vėjai. Tikima, kad taip yra dėlto, vėjas kyla, kad vėlėms būtų lengviau judėti ir iš anapusinio grįžti į gyvųjų pasaulį.

 

  • Senovėje Vėlinės būdavo neatsiejamos nuo grojimo dūdomis.

 

  • Vėlinių vakarą būdavo pasakojamos šiurpios vaiduoklių istorijos.

 

  • Jeigu Vėlinių vakarą užklysdavo koks prašalaitis, namų šeimininkai visada jį kviesdavo užeiti ir mielai priimdavo. Mat tikėdavo, kad šie keleiviai – tai vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų ir paprašyti kokių nors malonių.

 

  • Palangėse ir patvoriuose švilpiantis vėjas Vėlinių naktį visai ne vėjas, o raudančios, iš šio pasaulio išėjusios vėlės.

 

  • Senovės lietuviai taip pat tikėjo, kad negalima deginti surištos šluotos, nes galima sudeginti vėlę, negalima ir pagalių, malkų kirsti ant slenksčio, nes galima perkirsti vėlę.

 

  • Nuo numirėlių baimės padeda karštas gėrimas iš šermukšnių.

 

  • Pagoniškoje Lietuvoje gyvavo paprotys vėles pagerbti keturis kartus per metus, t. y. visais metų laikais.

 

  • Panašią, tik šiurpesnę šventę dvasioms pagerti, minėjo ir keltų gentys. Keltai – tai pagonys, gyvenę dabartinėje Anglijos, Škotijos, Airijos ir šiaurės Prancūzijos dalyse. Jie degindavo laužą, atlikdavo įvairias apeigas, melsdavosi, kad ateinantys metai atneštų laimės. Keltai šią dieną persirengdavo kostiumais iš gyvulių odos ir galvų.