Žaibai nuo senų laikų domino ir stebino žmones. Keisti randai, palikti žaibų, sprogstantys medžiai per stiprią audrą ir kiti neįtikėtini faktai garantuotai jus nustebins ir privers gūžčioti pečiais.

 

15 įdomių faktų apie žaibus ir Perkūną:

 

perkūnas

  • Rugpjūčio 10 d. minimą paskutinioji Perkūno diena, o įvedus krikščionybę ši diena sutapatinta su šv. Lauryno švente. Būdavo manoma, kad po šios dienos Perkūnas daugiau nebetrenkia.

 

  • Perkūnas – vienas iš galingiausių baltų mitologijos dievų, gyvenantis neprieiname kalne debesyse ir valdantis orus. Jis globoja žemės augaliją, yra atsakingas už vaisingumą, įvairius atmosferos reiškinius. Dar vadinamas Dievaičiu, Dundusėliu, Dunduliu, Dudučiu, Poškučiu, Akmeniniu, Kalviu, Bruzduliu, Dūdų Seniu, Karaliumi Perkūnėliu, Šarkučiu.

 

  • Perkūnas – baltų dievas, kurio pyktis gali būti žiaurus skausmingas. Geriau jo neužrūstinti. Tačiau be jo nebūtų gamtos ir gyvybės. Legenda byloja, kad kiekvieną pavasarį įvyksta Perkūno ir deivės Žemynos jungtuvės. Iš šios sąjungos gimsta pavasaris – atgyja visa, kas gyva.

 

  • Ąžuolas, į kurį trenkia žaibas, tapdavo Perkūno šventa vieta.

 

  • Perkūnas vaizduojamas kaip stiprus vyras su ruda barzda, važiuojantis per dangų su vežimu, pakinkytu ožkomis, apsiginklavęs kirviais ir žaibais.

 

  • Šv. Laurynas (225 – 258 m.) – italų šventasis, krikščionių kankinys. Buvo persekiojimas už tikėjimą ir galiausiai mirtinai nukankintas ant įkaitintų geležinių grotų. Iki šiol tikima, kad jis saugo namus nuo gaisrų.

 

  • Šv. Lauryno dieną senovėje spėdavo orus: jeigu tądien nelyja, rudenį gali kilti daug gaisrų. Jeigu šviečia saulė arba praskrenda gervių būrys, tai likusi vasara bus šilta ir saulėta, šiltas ruduo.

 

  • Šią dieną taip pat būdavo vengiama vežti šieną, nes bijota užsitraukti Perkūno nemalonę.

 

  • Tikriausiai ne daugelis žino, kad įspūdingi Perseidų meteorų lietūs, intensyviausi kiekvienų metų rugpjūčio mėnesį, kartais vadinami šv. Lauryno ašaromis.

 

  • Audros be žaibo nebūna. Aukštos įtampos, stipriai įkaitęs žaibas, skrosdamas dangų, suformuoja vadinamąjį rezonansinį vamzdį. Oras tame vamzdyje greitai plečiasi ir susitraukia, sukeldamas vibracijas, kurias vėliau girdime kaip audros griausmą.

 

  • Ant žmonių kūnų, pievose, smėlyje ir kituose objektuose, į kuriuos trenkia žaibas, laikinai atsiranda raudonų žymių, vadinamų Lichtenbergo figūromis, kurios primena medžių šakas. Tokį originalų raštą sukuria aukštos įtampos elektros srovė.

 

  • Žaibo inercinė jėga gali susprogdinti medį. Įsivaizduokite 15 milijonų elektros voltų, trenkiančių į medžio šaką. Koks tikėtinas rezultatas? Šiluma keliauja per medį, išgarina sulą ir paverčia ją garais, kurie plečiasi medžio kamiene ir galiausiai susprogdina medį.

 

  • Žaibai trenkia šimtus kartų per valandą viename Pietų Amerikos ežere. Žaibai apšviečia dangų Katakumbo upės ir Marakaibo ežero šiaurės vakarų Venesueloje santakoje daugiau nei 300 naktų per metus, žaibai kartais perskrodžia dangų net keletą kartų per sekundę. Šilti Žemės atogrąžų sričių vėjai, pučiantys nuo Karibų jūros maišosi su vėsiu oru, kylančiu Anduose ir sukuria neįprastą atmosferos reiškinį, dėl kurio užfiksuojamas rekordinis žaibų kiekis kvadratiniame kilometre per metus.

 

  • Žaibai gali pavirsti akmeniu. Kai žaibas trenkia į smėlį ar uolieną, didelis karštis gali išlydyti mineralus ir suformuoti vamzdžio formos naują medžiagą, vadinamą fulguritu arba Perkūno strėle. Tai labai retas reiškinys, bet gali būti aptinkamas visame pasaulyje.

 

  • Daug žmonių kamuoja baimė, kad į juos trenks žaibas. Tikimybė, kad į žmogų trenks žaibas, yra 1 iš 12 tūkstančių. Tačiau astrafobija (liguista griaustinio ir žaibo baimė) yra viena iš dažniausių fobijų pasaulyje. Šią fobiją lenkia tik akrofobija (aukščio baimė) ir zoofobija (gyvūnų baimė). Pastaba! 2100 metais tikimybė, kad trenks žaibas, gali padidėti iki 1 iš 8000 dėl klimato pokyčių.