Šiuolaikinis mokslas vis dar negali paaiškinti kai kurių dalykų, susijusių su žmogaus psichologija ir fiziologija. Britų mokslininkai išskyrė sunkiausiai suprantamus kūno reiškinius, kurie glumina žmones, gyvenančius net atokiausiuose Žemės kampeliuose.

 

10 neatskleistų paslapčių apie kūną ir protą:

 

kūnas

  • Gebėjimas raudonuoti iš gėdos. Mokslas neturi konkretaus paaiškinimo, kodėl žmonės pradeda rausti, atsidūrę nepatogioje situacijoje arba užklupti meluojant. Regis, pats kūnas nusprendžia siųsti žinutę aplinkiniams: „Pažvelkite: aš esu melagis ir apgavikas!“. Mokslininkai turi tik hipotezę, kad gamta taip sukūrė žmogaus kūną, kad jis mažiau meluotų. Paraudęs veidas siunčia signalą aplinkui esantiems žmonėms, kad žmogus atgailauja ir yra pasiruošęs atsiprašyti, todėl jie gali lengviau jam atleisti. Gali būti, kad gebėjimas raudonuoti padėdavo sumažinti agresiją pirmykščių žmonių bendruomenėse.
 
  • Juokas. Iki šiol nėra aišku, kas iš tikrųjų paskatina žmones juoktis ir linksmai leisti laiką. Be to, skirtingiems žmonėms būdingas kitoks humoro jausmas. Mokslininkai tiki, kad juokas padeda subalansuoti psichikos procesus: sumažinti stresą, nerimą, baimę, pyktį. Juokas natūraliai gamina svaiginančias medžiagas – endorfinus ir antidepresantus.
 
  • Intymūs klausimai. Vykstat evoliucijos procesams, žmogus neteko beveik visų kūno plaukų. Tačiau kodėl išliko plaukai gaktos srityje? Mokslininkai aiškina, kad plaukai ant kūno auga ten, kur yra natūralų kūno kvapą išskiriančios liaukos. Plaukai padeda paskleisti tą kvapą ir pažymėti teritoriją ar prisivilioti tinkamą partnerį.
 
  • Noras kurti meno kūrinius. Be gražių dalykų žmogus negali gyventi, nors jie praktiškai gali būti visai nenaudingi. Kodėl taip nutinka? Mokslininkų nuomone, grožis tam tikra prasme padeda sukurti naudingesnius daiktus. Pavyzdžiui, komfortiška aplinka suvokiama kaip estetiškai patraukli, o nekomfortiška – kaip bjauri. Kurdamas meno kūrinius žmogus lavina ir efektyviai išnaudoja savo smegenis ir tai padeda efektyviau spręsti praktiškas užduotis ir situacijas.
 
  • Prietaringumas. Prietaruose nėra jokios logikos, tačiau jie egzistuoja daugybę laiko. Ar gi ne paradoksalu? Anot psichologų, prietarų egzistavimas grindžiamas noru kontroliuoti sudėtingas situacijas. Mes tampame prietaringesni, kai patenkame į bėdą ir norime kaltinti kažką kitą, pavyzdžiui, kelią perbėgusią juodą katę, o ne save pačius ir savo klaidingus sprendimus.
 
  • Altruizmas. Gyventi kitiems – išskirtinai žmogiška savybė. Dėl ko žmonės nori padėti kitiems, nesitikėdami jokio atlygio? Mokslininkai mano, kad altruizmas gali padėti renkantis partnerį tiek vyrams, tiek moterims. Pasišventimas kitiems daro žmogų patrauklesniu priešingos lyties atstovų akyse. Vaikų auginimas ir auklėjimas yra labai sudėtingas procesas ir mūsų protėviai bandė išsirinkti partnerį, kuris taptų geru ir pasišventusiu tėvu ar motina. Nesavanaudiškumas – tai viena geriausių žmogaus savybių. Genai, susiję su altruizmu, gali būti atsiradę, vykstant natūraliems evoliucinės atrankos procesams.
 
  • Nosies krapštymas. Įprotį rauti plaukelius iš nosies, kurie veikia kaip filtras nuo dulkių ir nešvarumų, patenkančių į nosį kartu su įkvepiamu oru. Nosį kartais krapšto visi: nuo vaikų iki suaugusiųjų. Vieni tai daro paslapčia, kiti užsimiršta net būdami viešoje vietoje. Mokslininkai aiškina, kad snarglių valgymas, nors ir šlykštus dalykas, gali padėti sustiprinti imuninę sistemą. Nosis perfiltruoja daugybę skirtingų bakterijų. Patekusios į skrandį jos pradeda veikti kaip universali vakcina. Be to, amerikiečių psichologai teigia, kad nosies masažas suaktyvina smegenų veiklą.
 
  • Bučiavimasis. Niekas nežino, kaip bučiniai įgavo seksualinę potekstę. Yra keletas prielaidų, tačiau kuri iš jų teisinga niekas nežino. Mokslininkai mano, kad bučiniai yra natūrali apsisaugojimo nuo ligų priemonė, kurią siūlo pati gamta. Seilėse yra daugybė skirtingų bakterijų: 80 % yra panašios kaip ir visų žmonių ir 20 %– individualios. Bučiuojantis bakterijos perduodamos kitam žmogui ir taip suaktyvinami kiti mikroorganizmai, pradeda formuotis antikūniai ir sustiprinama imuninė sistema.
 
  • Užsitęsusi paauglystė. Net artimiausių žmonių giminaičių, šimpanzių, perėjimas iš paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą nesitęsia taip ilgai. Šimpanzių seksualinė branda prasideda nuo 5 metų, kai baigiasi vaikystė, o žmonių atvejų paauglystė trunka nuo 11 iki 20 metų. Kodėl toks didelis skirtumas? Manoma, kad brandos trukmė priklauso nuo socialinės raidos lygio. Kuo jis aukštesnis, tuo daugiau laiko reikia, kad asmuo subręstų ir galėtų pradėti savarankišką gyvenimą.
 
  • Sapnai. Mūsų protėviai buvo įsitikinę, kad miegant žmogaus siela palieka kūną ir klajoja po anapusinį pasaulį. O mes sapnuojame tai, ką tame nežinomame pasaulyje pamatome. Vėliau austrų psichoterapeutas Sigmundas Freudas sapnus aiškino, kaip mūsų pasąmonės paslėptus trokšimus. Šiandien mokslininkai mano, kad sapnai atsiranda smegenyse dėl atsitiktinio elektros bangų aktyvumo. Kas 90 minučių smegenys siunčia elektros impulsus. Priekinės smegenys iškoduoja tuos signalus ir taip atsiranda sapnai. Tačiau sapnai nėra visiškai beverčiai. Jie padeda geriau pažinti save, suprasti savo baimes ir tikruosius norus. Be to, sapnai padeda informaciją, saugomą trumpalaikėje atmintyje, perkelti į ilgalaikę atmintį.